SEPARACIJA NUO TĖVŲ KONSTELIACIJOS METODE

Šis straipsnis nėra psichologinio pobūdžio, nes apie separacijos procesą nuo tėvų kalbėsiu konsteliacijos sąvokomis ir siūlau pažiūrėti į tai energetinio visa-ko lauko „akimis”.

Žodis “separacija” (a.k.a. atsiskyrimas) psichologijoje dažnu atveju labai netiksliai apibūdina procesą, kurio metu įgyjama gera, nuo tėvų naštos nepriklausoma, suaugusiojo gyvenimo patirtis. Atrodo, kad tai tarsi tai būtų akimirka arba minutėlė, na arba gan trumpas valingas žingsnis, per kurį „neatsiskyręs“ žmogus staiga tampa „atsiskyrusiu“. Tačiau tame nėra tiesos. Perėjimo į suaugusiųjų gyvenimą procesas daugeliui trunka dešimtmečius, prasideda vaikystėje ir, kad jau būtų visai tikslu, niekada nesibaigia. Tačiau jis gali pasiekti esminį ryšio tarp tėvų ir vaiko kokybės pokytį: nuo „labiau įtraukto“ prie „laisvesnio“.

Ir įdomiausia tai, kad „labiau laisvesnis“ arba “separuotas” energetinio lauko kontekste žmogus nėra nepriklausomas. Atvirkščiai, jis dar labiau susijęs su savo gimine, nei anksčiau. Didesnis atskyrimas arba separacija – tai didesnis priklausomumas ir didesnis sutikimas su savo giminės lauku, tokiu, koks jis yra. Va taip paprastai ir be pagražinimų.

Laisvesnis arba labai laisvas suaugęs žmogus savo giminės srauto energetiniame lauke – tai ypač labai sutinkantis su šiuo lauku ir jo resursų gavėjas. Nepriklausomai nuo jo protėvių likimo.

Tai, ką psichologai vadina „neseparuotu“, yra vaikas, įskaitant suaugusįjį ir dažnai net labai suaugusįjį, kuris atiduoda savo energiją tėvams (nesvarbu, ar jie gyvi, ar mirę) – konsteliacijos terminais tai vadinama persipinimu. Paprastai toks vaikas tiki (tai gali būti visiškai pasąmoninis tikėjimas), kad jie (tėvai) pamatys ir duos jam meilės, dėmesio, resursų ir pan.

Tuo tarpu separavęs žmogus – gauna energiją iš tėvų ir visos giminės linijos bei laisvai ja disponuoja. T.y. jis nėra atskirtas, o prijungtas prie giminės lauko tėkmės. O laisvas jis yra daryti su tais resursai būtent tai, ką nori ir nukreipti juos į savo kūrybingą ateitį tokiu būdu, kuris jam patinka, be graužaties, kaltės jausmo ar bet kokio atsigręžimo atgal.

Perėjimas prie šio sveiko ryšio su gimine gali būti arba sudėtingas, arba net itin sudėtingas – priklausomai nuo to, kiek „vaikas” yra „persipinęs“ su savo tėvais, kam ir kiek jėgų jis skiria.

Persipinimo atvejų pvz: tai gali būti mamos nuolatinis palaikymas, kad ji išbristų iš depresijos ir vėl šypsotųsi. Tai gali būti pvz. tėvo žaizdų gijimas, kurį sukrėtė verslo žlugimas 90-aisiais ir jis iki šiol neatsigavo. Separacija gali būti apsunkinta ir rimtesnių šeimos energetinio luako iškraipymų atvejais, pvz., tokiais kaip išėjimas paskui mylinčią močiutę į „kitą pusę” energetiškai (energetine prasme, tai „gyvų-mirusiųjų“ pasienio pažeidimas). Arba asmens įstrigimas gimdymo metu ir tarsi ne pilnas gimimas čia, šiame pasaulyje (vėl gi pastrigimas „kitoje“ pusėje), kai mama tinkamai „nepravedė” vaiko į šį pasaulį.

T.y. toli gražu ne visos separacijos nuo tėvų problemos yra išvis psichologinės kilmės. Čia yra ir „paprastų” lauko sutrikimų, kuriuos gali padėti išspręsti šiuolaikinis konsteliacijos terapeutas arba „šamanas“, žinantis apie ką eina kalba.

Įgydamas tą sveiką ryšį su savo giminės lauku, žmogus pereina prie kontakto su giminės energija ir jos priėmimu t.y. priima šią energiją tokia, kokia ji yra, ir pradeda ja disponuoti ne pagal mamos ir/ar tėčio norus, o pagal savo supratimą.

Tai gali būti labai sudėtinga, kai žmogus niekada nežinojo, kas yra „disponuoti“ savo giminės energija, o dabar štai – jis/ji turi kuo disponuoti. Wow. Tai atveriantis akis nušvytimas, keičiantis žmogaus gyvenimą. O taip galima buvo? Ir mano atsakymas – visiškai ir absoliučiai Taip!

Svarbu suprasti ir dar tokį dalyką. Separavusiam suaugusiam žmogui yra visiškai normalu nežinoti, kaip gyventi, ką daryti su savo gyvenimu, kokį kelią pasirinkti. Atsiskyrimas – visgi nėra apie lemtį ir žinojimą. Lemtis atsiranda tik tuomet, kai „maitiname“ savimi savo tėvus (mamą, tėtį, močiutes ir pan.) Suaugęs žmogus gan nesunkiai susitvarko su šiuo egzistencijos neapibrėžtumu, jis ieško, bando, klysta ir vėl bando, žingsnis po žingsnio pažindamas save ir savo būdą žinoti savo teisingus kelius. Atskirai nuo praeities kelių ir praeities patirties, bet su pagarba tai patirčiai.

Nežinojimas, kaip gyventi, yra sunkus atradimas vaikams siekiantiems atsiskyrimo, separacijos. Jie galvoja, kad viskas bus taip pat aišku kaip ir anksčiau, tik dar su sąlyga kad tas „viskas“ bus pilnai sau. Visgi ne. Jei eini SAVO keliu, tai niekas tau jo ir neparodo.

Tai gali sukelti nemažą stresą ir sumaištį, bent pradžioje. Pavyzdžiui, žmogus įstojo į mokslo įstaigą, kaip mama liepė, tapo teisininku (ar bet kokią kitą profesiją), kaip mama norėjo, padarė karjerą, tapo žinomas, vedė, kaip mamai patogu. Ir t. t. Po to, oops, kažkas pasidarė blogai (na, tarkim, nugara skauda), padarėme konsteliaciją, išnarpliojome keletą persipynimų su mama, ir… žmogus nežino, kaip apskritai gyventi posenovei. Jis tikrai nėra teisininkas, ir ši moteris, kurią jis vedė, jam tikrai neįdomi. O kas jis ir kur jis – klausimas? Tai gali būti ne tik „stresas“, tai gali būti gyvenimą keičiantys dalykai. Smagu, kai esama gyvenimo padėtis gali integruotis į naujo, laisvesnio gyvenimo scenarijų, bet gali būti ir kitaip.

Vis dėlto visa tai įveikti daug lengviau, nei atrodo, nes išteklių / resursų savo gyvenimui ir  judėjimui į priekį visada ateina ženkliai daugiau nei savo pražūčiai (t. y. gyvenimui mamos/tėčio naudai). Tačiau nežadu, kad tai būtinai bus greita ir lengva.

Jei jaučiate, kad kažkas iš mano žodžių surezonavo arba jei akivaizdžiai jaučiate, jog pastrigote tėvų gyvenimuose ir kas svarbiausia, neturite nei laiko, nei resursų savo gyvenimui, judėsiui į priekį, tuomet  kviečiu ateiti į konsteliacijos sesiją ONLINE ir pasinerti į to priežastis.