KAS YRA KONSTELIACIJA?

Konsteliacija: stebuklas ar galingas terapeutinis įrankis? 

Berto Helingerio atrastas sisteminių konsteliacijų metodas jau daugelį metų padeda žmonėms grįžti arčiau savęs, išsilaisvinti iš giminės persipinimų, susigaudyti sudėtingose gyvenimo situacijoje ir ištrukti iš nuolat pasikartojančių (užburto rato) situacijų. Konsteliacijos vadinamos šeimininėmis arba sisteminėmis, nes jos pagrindą sudaro labai paprasta idėja: mes niekada neegzistuojame vieni – mes esame savo šeimos, savo giminės dalis. Ir dažnu atveju tai, kas su mumis vyksta, yra susiję ne tik su mūsų asmenine istorija, o su kažkuo iš mūsų giminės. Gimęs vaikas ateina pirmiausia į šeimą ir jos struktūrą, ten jis įgauna pirminį savęs supratimą, savo asmenybės pamatus, kurie visuomet statosi ant jau esamo giminės „namelio“ bei giminės patirties – kokia ji bebūtų. Tokia yra numatyta giminės energijos tekmė – iš tėvų vaikams.

Šis straipsnis skirtas paaiškinti, kodėl kartais mes gyvename ne savo gyvenimą, kaip mumyse atsiranda protėvių jausmai ir kaip padėti sau šiame gyvenimo kelyje, kai „kvėpuoti” tampa vis sunkiau.

Kaip veikia kosteliacijos?

Konsteliacijos padeda pamatyti, kad dalis tų išgyvenimų, kuriuos nešiojamės savyje metų metus, gali būti susiję su žmonių, gyvenusių prieš mus, patirtimi. Mes galime nesąmoningai kartoti kažkieno likimus, nešti jų baimes ar sielvartą, viduje likti ištikimi tiems, kurių net nepažinojome. Tai vyksta ne dėl silpnumo ir visiškai nesusiję su valia, o dėl giluminio žmogiškojo troškimo mylėti ir priklausyti mūsų šeimos sistemai. Net jei tai reiškia, kad paimsite dalį sunkios ir neišgyventos giminės patirties sau.

Tai, kas kažkada nebuvo išgyventa šeimoje (baimės, stiprūs jausmai, krizės, traumos) kaupiama bendrame šeimos sistemos neišgyventų jausmų „banke“ ir gali ilgai ieškoti išeities bei belstis pas palikuonius, kad tie savo ruožtu ir savo gyvenimu padėtų tuos jausmus išjausti, leistų jiems pratekėti, būti pripažintiems!

Manau nereikia sakyti, kad nei vienas neapsidžiaugia gavęs tokią „dovaną” iš savo giminės linijos, visi norisi gyventi savo paprastą laimingą gyvenimą ir nenešti ant savo pečių tai, kas buvo iki jų. Tačiau šeimos sistemos visa-ko kaupiamasis energetinis laukas nėra sąžiningas ar nesąžiningas, jis tiesiog ieško „kanalo“, per kurį galima pratekėti pastrigęs iš anksčiau „bagažas”, jei ne per mus, tai per mūsų vaikus, ar anūkus. Visa tai (jei nepripažinta) mumyse pasireiškia mūsų ligose, pasikartojančiose situacijose, sunkumuose, kurie tarsi atsiranda iš niekur. Konsteliacijos metodas padeda švelniai išnarplioti painius ryšius, grąžindamas žmogui jo vietą sistemoje ir jo jausmus. Tai nėra magija ar norų išsipildymas – tai atsargus darbas su vidine / subtiliąja realybe, kuriame slypi didžiulis pripažinimas ir siekis pasiekti vientisumo.

Šiuolaikinis požiūris į metodą

Svarbu suprasti, kad šiandienos konsteliacijos labai pasikeitė, palyginti su klasikinio Helingerio požiūriu. Šiuolaikinės konsteliacijos dirba su Dvasios judėjimo lauku. Šiame visa-ko, be galo išmintingame, vientisame energetiniame lauke juda visos sielos. Tai ypač pastebima šeimos sistemose, būtent ten užsimezga gyvybė ir būtent tam gimsta naujas žmogutis į pasaulį – spręsti karminius įsipareigojimus, savo ir savo giminės. Būtent iš giminės prasideda žmogaus kelionė, pradžioje į visuomenę, į kolektyvinę sielą ir toliau juda link savo individualios sielos, link savo maksimalaus dvasinio pasireiškimo. Bent jau tokia yra Dievo numatyta tvarka, kuri nevisada randa atspindžio mūsų šiuolaikiniame pasaulyje.  Šiuolaikinės konsteliacijos tapo savęs pažinimo metodu, kuris padeda ne tik „spręsti problemas“, bet ir suvokti gyvenimo, savo sielos judėjimą ir paskirtį.

Dabartinis konsteliacijos metodas nereikalauja pamatyti koks prosenelis buvo paskelbtas gimtinės priešu ir buvo pilnai pamirštas bei atstumtas giminės, ar kokia promočiutė to niekad nepamiršo ir savo pastrigusius jausmus ji niekam negalėjo išpasakoti. Dabartinėje konsteliacijos svarbiausia pamatyti tą energiją, kuri pastrigo ir duoti tai energijai vietą, ją pripažinti. Tai ir daro konsteliacijos terapeutas, sukurdamas tam erdvę savyje. Tai labai gilus ir subtilus metodas, energetinio lauko chirurgija, kuri duoda įspūdingų rezultatų.

Kas yra šeimos sistema ir kodėl mes galime jausti „svetimus” jausmus?

Šeimos sistema – tai ne tik giminaičių sąrašas. Tai reikšmingų ryšių erdvė (laukas), apimanti visus, kurie kada nors suvaidino svarbų vaidmenį joje: artimieji, biologiniai tėvai įvaikinimo atveju, surogatinės motinos, išskirti ir nepripažinti (pašalinti iš sistemos) šeimos nariai, žmonės, kurie dalyvavo paslėptuose santykiuose, tragiškų įvykių dalyviai, buvę tėvų partneriai ar meilužiai, tie, apie kuriuos šeimoje „nėra priimta prisiminti“. Sistemoje nėra „svetimų“ – kiekvienas, kas buvo su ja emociškai susijęs ar suvaidinęs joje svarbų vaidmenį, palieka joje pėdsaką. Kiek tas pėdsakas bus svarus priklauso nuo asmeninės istorijos.

Ir kartais mes tampame tų šeimos sistemos narių, kurių istorija kažkada buvo per sunki, kad būtų galima su ja gyventi, jausmų nešėjais. Sielvartas, baimė, gėda, bejėgiškumas, kaltės jausmas – jei šie ir kiti jausmai buvo atskirti, užšaldyti praeityje ir jų negalima buvo leisti sau jausti, tuomet jie perduodami toliau kaip neišgyventas impulsas ir vistiek ieško pratekėjimo, ir gali pasireikšti mumyse. Pavyzdžiui, nepriimta ankstesnės kartos netektis gali pasireikšti nuolatiniu palikuonių nerimu, baime atsiskirti ar noru viską kontroliuoti.

Dažniausiai šią naštą prisiima jaunesnieji – vaikai, anūkai, proanūkiai. Kodėl? Nes jaunesni hierarchiškai paima tai, kas jiem krenta iš viršaus nuo tėvų ir protėvių. Ir jie tai priima nesąmoningai, iš meilės, iš noro išlaikyti ryšį, padėti tiems, kuriems kažkada buvo pernelyg skaudu. Bet tokia meilė atima iš mūsų mūsų pačių gyvenimą.

Kodėl taip gyventi sunku, o kartais tampa nepakeliama?

Kai gyvename svetimais jausmais ar kartojame kitų giminės sistemos gyvenimo scenarijus, mūsų jėgos palaipsniui senka, nes mūsų gyvenimas mums nepavaldus, mūsų gyvybės energija nukreipta į praeitį, o ne į savo kūrybingą ateitį. Atsiranda nuovargis, begalinės kovos jausmas, pasikartojančios aklavietės, jausmas, kad gyvenimas praeina pro šalį. Kartais mes pradedame vengti jausmų, pasineriame į darbą, priklausomybes, įtampą ar emocinę tuštumą – tiesiog todėl, kad būti tokiame ryšyje su savimi tampa per sunku.

Bet visa tai nėra silpnumas. Tai reiškia, kad viduje atsirado sunkumas, tarsi akmuo, kurio neįmanoma išlaikyti vienam. Tokiais atvėjais vaikai dažnai bando disociuotis nuo tėvų, su kuriais yra glaudžių energetinių persipinimų – jie nesupranta kodėl, bet tiesiog negali pakesti artimesnio ryšio su tėvais. Tokiu būdu, atsiribodami, vaikai bando išgyventi ir tai yra normalu, gyvenimiška. Tačiau tas „energetinio visa-ko lauko” impulsas niekur nedingsta iš mūsų sistemos, jis tebera joje ir skatinis mus sukurti daugiau vaikų, kad tie pabandytų laimę ir išspręstų pastrigusias energijas.

Kaip nustoti nešti svetimą naštą ir padėti savo vaikams?

Išeitis atsiranda tada, kai neišgyventas gyvenimas pagaliau randa galimybę būti išgyventas. Ne per analizę ir ne per valingą pastangą „paleisti“, o per švelnų susidūrimą su tą energiją, kuri kažkada buvo atskirta ir palikta giminės „tamsiuke”. Pagal idėją, tvarkinga konsteliacijos sesija sukuria būtent tokią erdvę – saugią, palaikančią, kurioje jausmai gali grįžti prie savo pirminio šaltinio ir nustoti spausti palikuonis.

Kai tai įvyksta, žmogus tarsi pagaliau giliau įkvepia – gyvenime atsiranda daugiau ramybės, aiškumo ir laisvės. O ir mūsų vaikai gauna galimybę gyventi savo likimą, netęsdami to, kas jiems nepriklauso. Nes išnarpliotas mazgas vienoje iš grandinės vietų visiškai atriša visus jame pastrigusius asmenis.

Toks darbas dažniausiai reikalauja kito žmogaus / konsteliacijos terapeuto buvimą – tokio, kuris išlaiko šią erdvę, neiškraipytų jos savo baimėmis ar savo rezonansu, ir padėtų klientui nueiti tą kelią iki laisvės. Sunkumas savarankiškame darbe yra būtent tai, kad to kelio mes nebepastebime. Pvz., jaučiame, kad yra sunkumas, tarsi „akmuo“ kažkur guli ant krūtinės, arba gerklėje ašaros pastrigusios, bet apčiuoti, suprasti iš kur tas jausmas atsirado – nesugebame.  Žinantis konsteliacijų terapeutas sugeba pamatyti tai, ko nemato pats žmogus ir pravesti jį naujuoju takeliu.

Konsteliacija ir trauma

Šiuolaikinės konsteliacijos metodikos palaipsniui peržengia savo darbo ir kompetencijų ribas, kai galima buvo dirbti tik su šeimos sistemų perspinimų. Jos peraugo į galingesnį metodą, kuris padeda apjungti mūsų suagusiųjų sąmonę su traumuotomis psichikos dalelėmis, pamestomis ir atskirtomis kadaise. Vis dažniau jos naudojamos kaip būdas atsargiai prisiliesti prie žmogaus vidinių traumų – vaikystės, prenatalinių, ikikalbinių, taip pat prie tų žaizdų, kurios atsirado jau suaugus.

Šiuolaikinė konsteliacijos terapija tapo panaši į kelionę į savo vidinę pasąmonės karalystę: ten, kur kažkada mūsų sąmonė suskilo į daug dalelių, kur tos mažos sielos dalys pasislėpė, kad išgyventų. Šios dalys neišnyko – jos tiesiog laukia momento, kai jas vėl išgirsime, pripažinsime, ir apjungsime su savo sveikosiomis dalimis.

Darbas su trauma konstellacijoje primena lėtą išsibarstytų mozaikos gabaliukų surinkimą. Jei gimiminis persipynimas yra įvairių kartų atstovų ir kitų šeimos sistemos narių tarpusavio ryšių kamuolys, kurį galima gana greitai išnarplioti, tai traumotos dalelės yra pačios psichikos audinys ir tų dalelių sugrąžinimas reikalauja laiko, kantrybės ir rūpestingo buvimo bei pripažinimo.

Kai konsteliacijoje aptinkame traumą, žmogus tarsi susitinka su savo pamirštais fragmentais:

— ta atsargia dalimi, kuri nutilo ankstyvoje vaikystėje,

— ta maža kibirkštėle, kuri užgeso dar prieš gimimą,

— ta ikiverbaline baime, kuriai nebuvo žodžių,

— ta suaugusiojo skausmo dalimi, kuri buvo per sunki, kad ją neštų vienas.

Ir kai šios dalys pradeda atsiskleisti, jos palaipsniui artėja prie centro, prie sveikos asmenybės branduolio. Ne prievarta, ne valingomis pastangomis, o natūraliai, su meile ir be baimės.

Šis procesas yra lėtesnis nei sisteminių persipinimų išnarpliojimas. Jame nėra greitų sprendimų ir labai dažnai mūsų traumos ir gimsta kaip persipinimų pasekmė. Todėl išsprendus šį klausimą ženkliai saugiau dirbti su traumotomis savęs dalimis.

Kaip suprasti, ar jums reikalinga konsteliacijos sesija?

Paprastai į konsteliacijos metodą kreipiamasi tada, kai atsiranda jausmas, kad viskas kartojasi: santykiai, konfliktai, reakcijos, pasirinkimai santykiuose, versle ir asmeniniame tobulėjimo srityje. Kai žmogus jaučia, kad gyvena ne taip, kaip galėtų, bet nesupranta, kodėl. Kai širdyje atsiranda chroniškas sunkumo jausmas, kurio neįmanoma paaiškinti esamomis aplinkybėmis.

Konsteliacijos padeda pamatyti, kas slypi už šių jausmų, išlaisvinti ten pastrigusią energiją, atkurti ryšį su savimi ir nukreipia žmogaus judėjimą ten, kur gyvenimas tampa gyvesnis, kur atsiranda gyvybė. B.Hellingeris dažnai kartodavo, kad „konsteliacijos tarnauja gyvybei“. Šis metodas padeda pamatyti tą sunkiąją sisteminę naštą ir praeiti ją, išlaisvinti savo ir savo sistemos pastrigusią ten energiją.

Kaip pasirinkti konsteliacijų terapeutą?

Pasirinkimas čia panašus į pasirinkimą žmogaus, su kuriuo esate pasirengę aptarti svarbiausius dalykus. Svarbu ne diplomai ir garsūs vardai, o tai, ką jaučiate šalia šio specialisto. Gebėjimas būti ramiam, būti šalia, neskubinti ir turėti tą vietą savyje į kurią gali atsiremti žmogus – visa tai dažnai yra svarbiau už bet kokias regalijas. Svarbu, kad viduje jaustumėte: „Šalia šio žmogaus jaučiuosi saugus“.

Rezultato įvertinimas

Rezultatai gali pasireikšti įvairiai, ir tai yra normalu. Juos galima suskirstyti į keletą kategorijų:

1. Padėjo / palengvėjo iš karto – žmogaus užklausa buvo išspręsta iš karto po darbo arba netrukus po jo.
2. Padėjo, bet ne iš karto – efektas pasireiškia po kelių savaičių ar mėnesių po darbo.
3. Padėjo kitose gyvenimo srityse.
4. Rezultatas dar nematomas – atrodo, kad niekas nepasikeitė, bet procesas gali pasireikšti vėliau, nes pasikeitimams įvykti gali prireikti daugiau laiko.
5. Užklausos paūmėjimas – kartais atsiranda sustiprinti jausmai ar situacijos, susijusios su užklausa ir tai yra giluminės pertvarkos dalis.
6. Pablogėjimas kitose gyvenimo srityse – gali pasireikšti nauji jausmai ar „negatyvūs“ įvykiai, tiesiogiai nesusiję su pradine užklausa, tai taip pat yra „lauko“ judėjimo dalis, kuris kažkada prives prie tinkamo rezultato. Visa tai pasako mums apie tai, kad darbas konsteliacijos metu pajudino labai didelį energijos „gabalą”, kuris turi būti polaipsniui „suvirškintas”.

Svarbu prisiminti: bet kuris iš šių rezultatų yra žmogaus judėjimas link didesnio vientisumo. Būtent taip ir ne kitaip. Tai ne visada akivaizdu „čia ir dabar“, bet kiekviena reakcija, kiekvienas jausmų ir įvykių pasireiškimas yra dalis vidinio judėjimo link harmonijos ir laisvės.

Kodėl negalima nuspėti rezultato?

Konsteliacijos padeda pamatyti nematomas sąsajas ir vidines priežastis to, kas vyksta gyvenime. Metodas efektyviai atskleidžia, kaip šeimos istorijos veikia mūsų santykius, pinigus, sveikatą, kaip neužbaigti praeities įvykiai trukdo gyventi dabar. Tačiau jis nėra skirtas tiesiogiai keisti išorinius įvykius. Jis keičia vidinį jūsų lauką – ir kai šis laukas keičiasi, išorinis gyvenimas palaipsniui pats automatiškas tvarkosi, nes pasikeitėte patys. Per tamsų stiklą beveik nepamatysite saulės, ji atrodys blanki ir vos matoma, o per skaidrų stikliuką – puikiai matysite saulės spindesį. Jus ir esate tas stiklas.

Kartais procesas vyksta švelniai ir nepastebimai. Kartais – stipriau ir juntamiau, kartais net gali baigtis santykiai, keistis prioritetai, išnykti seni būdai „gauti jėgų“. Tai išsilaisvinimas nuo to, kas seniai nustojo būti gyva ir netarnavo gyvenimui bei jūsų judėjimui link savo kūrybingos ateities. Ir taip, kartais kelias būna ilgas – ypač kai tai yra susiję su didele šeimos istorija. Bet būna ir tylių, beveik stebuklingų pokyčių, kai po gilaus vidinio darbo gyvenimas pats atveria naujas galimybes.