Kodėl sergame?

Kodėl mes sergame?
Įkvėpta Tadeušo Golaso knygos.

Atsakymas į šį klausimą ne vieno sakinio, ir tikrai nebus pilnas. Bandysiu paliesti bent vieną šio klausimo briauną ir pasistengsiu perduoti savo pamąstymus. Galite su tuo sutikti arba nesutikti. Tačiau tikiuosi, kad šis straipsnis, vienaip ar kitaip, bus jums naudingas. Mano atsakymas bus paremtas Tadeušo Golaso knyga, kurią skaičiau mažiausiai n kartų :), ir kiekvieną sykį atrandu joje kažką naujo. Ši knyga neišsekiama ir anksčiau, kai pastrigdavau kažkuriame savo gyvenimo taške, visada pradėdavau iš naujo ją skaityi arba klausytis audio formatu. Tai visada padėdavo man tolimesniam gyvenimo judėsy.

Labai dažnai energijos disbalansas, kuris sukelia fizinio kūno ligas, yra mūsų „užsibarikadavimas“, savo jausmų ir emocijų neigimas arba jų neišjautimas. Labai dažnai, mes paprasčiausiai pamirštame tai, ką labai seniai (pvz. vaikystėje) nusprendėme nejausti. O kartais – tai visai ne mūsų jausmai, o mūsų giminės linijos, protėvių arba sisteminis aidas. Paprasčiausia savianalizė padės surūšiuoti ir identifikuoti tokius jausmus pagal tai, ką mes aktyviai neigiame, kur neleidžiame sau pasireikšti, tuo pačiu smerkiame kitus ir neleidžiame sau būti savimi, o kitiems – būti kitokiais.

Svarbu suprasti, kad fizinė masė VISADA yra tankesnė nei energija, todėl masė yra priversta priimti formą – tokią, kurios atsisakėme, kai toji dar buvo subtiliosios energijos pavidale. Kitaip tariant, fizinė energija pasireiškia taip, kaip yra neigiama subtilioji energija (žmogaus energetika). Energetinis laukas skatina energijos judėjimą per mus, o kai toji „nepraeina” per mūsų neigimus ir pasipriešinimus, tuomet ji pasireiškia materijoje – tokiu būdu galime ją pamatyti. Taigi visi mūsų „užkonservuoti“ jausminiai neigimai pasireiškia mumyse blokais, sąstingiu ir nusėda organizmo ląsteliniame lygmenyje  per kūno ligas.

T. Golas savo knygoje (angl. „Lazy Man’s Guide to Enlightenment„) rašo, kad „jei neigiame savo ar kitų laisvę ir gebėjimą kurti bet kokias idėjas, mes nusileidžiame į žemesnių vibracijų (neigimo) lygmenį. Neigti ką nors – tai tarsi atidaryti Pandoros skrynią. Neigimas reiškia, kad yra daug idėjų, kurių nenorite priimti ir mylėti, todėl jūsų vibracijos mažėja, o „užsibarikadavimo“ erdvė, kurioje kaupiasi visą tai – platėja, tankėja, sunkėja, palaipsniui visą tai  leidžiasi iki pat tankiausio, materialaus lygmens. Tačiau svarbu suprasti ir tai, kad niekas jūsų / mūsų ten nelaiko – galime pakilti į aukštesnes vibracijas, nepaisant išorinio spaudimo ir kitų „masių”, energijų bei erdvių poveikio.”

Pasirodo, to, ko negalite priimti, negalite ir kontroliuoti. Su tuo, ko negalite įsileisti į savo sąmonę, susiduriame savo kelyje. Viskas, kas pasireiškia mūsų pasaulyje, prasideda Dvasioje (dvasiniame arba kitaip – subtiliajame pasaulyje). Bet koks „blogis” atsiranda todėl, kad atsisakome priimti tai, ką galime sukurti būdami pakankamai laisvi iš vidaus. Vienintelė išeitis – nustoti priešintis, slopinti viską, kas nemalonu, ir pabandyti tai suprasti. Kitaip tariant, duoti tam, ką neigi šiek tiek daugiau laisvos erdvės savyje ir stebėti, kaip keičiasi tavo būseną bei „matymas”.

Tadeušas Golasas pasakoja apie tai, kaip svarbu, jog mūsų protas išliktų aiškus ir švarus. Kalbant apie kitus žmones ir priėmimą to, kas mums nepatinka, jis pasako savo auksinę frazę – formuluotę, kurią naudoja pats ir kurią siūlo naudoti ir kitiems: „Aš nesiruošiu neigti šios Vieningo Proto patirties.“

Kai išgryninate savo protą (ar bent kažkiek atlaisvinate laisvos, nešališkos erdvės savyje) tam tikros problemos atžvilgiu, toliau galima elgtis taip, kaip jums atrodo teisinga. T. Golas apie tai rašo taip: „Kai sąmonė atvira, bet koks veiksmas „blogio” atžvilgiu – tai ne daugiau kaip drenažo kanalų kasimas, kad jūsų neužlietų. Tiesiog eikite pas gydytoją, kai sergate, ginkitės, kai jums tikrai gresia pavojus, prašykite nemalonių žmonių palikti jūsų namus, jei jie šiuo metu pas jus lankosi. Pradėkite revoliuciją – atsiverkite viskam ir žinokite, kad „blogis” (ar tai ką jus įvardinate, kaip blogis) pasireiškia jūsų gyvenime dėl to, kad nepakankamai mylite, esate nepakankamai pralaidus. Tikras priešas – jūsų viduje, jūsų atsisakyme mylėti. Santykis su blogiu neturi nieko bendro su moraliniais vertinimais. Jei neigiate automobilių egzistavimą, galite patekti po mašina. Ne todėl, kad esate nusidėjėlis ar neurotikas, o todėl, kad nepastebite automobilių. Nematote, kur jie važiuoja…ir ar jie važiuoja.”

Taigi, ką daryti su tomis neigiamomis, nerimą keliančiomis mintimis, jausmais, emocijomis, kurios nuolat kyla? Jos nuolat ieško plyšio mūsų sąmonėje, kurdamos ir (arba) stiprindamos energetinius ryšius su žemesnio lygio egregoriais (energetinėmis struktūromis). Ar tikrai esame tokie bejėgiai prieš jas?

Paaiškėjo, kad būtent bandymai išvengti tam tikrų jausmų ar situacijų, bandymai užblokuoti viską, kas su tuo susiję (sąmoningai ar pasąmoningai) yra jų pasireiškimo priežastis. Apie tai „šneka” ir psichosomatikos mokslas, o ypač Naujoje Germanų medicina (NGM). Būtent pasipriešinimas šioms mintims (sąmoningas ar pasąmoningas) jas įkūnija. Kodėl? Nes tai, kas neigiama negali būti neigiama visą gyvenimą. Visą ko laukas tarsi vėjas pus ir pus, ir griaus jūsų apsaugas, tai sukelia skausmą, tokia patirtis niekam nebus maloni. Tačiau kuo greičiau praleisite – tuo greičiau visą tai pasibaigs ir jūsų lauks visai nauja patirties. Kol „vėjas” nepradės griauti sekančio jūsų barjero 🙂

Todėl, pirmas ir pagrindinis diagnostinis klausimas, kurį verta sau užduoti, kai galvojate apie kažką sąlyginai neigiamo: Kaip aš veikiu tame sąmonės lygmenyje, kuriame tai (šitas neigiamumas) yra realu?
Antras klausimas galėtų būti: kaip aš papuoliau į tokią realybę, kurioje man tai pasireiškė?

Jei išėjote iš savęs, kitų ir kažko-betko neigimo stadijos, jūs energetiškai augate ir plečiatės, o su vidiniu priėmimu kyla jūsų vibracijos. Šiame lygmenyje mes jau nebeformuojame neigiamų, sustingusių blokų, kurie sukelia mūsų kūno ligas. Šiame lygmenyje viskas auga iš Meilės. Viskas yra Meilė. Viskas buvo Meilė pirminiame kūrimo taške ir taip išlieka iki šiol. Net patys sunkiausi dalykai pasaulyje vyksta dažniausiai dėl meilės ir priėmimo stokos. Kildami spirale aukštyn, tirpindami savo ribas su Dieviškumu, mes grįžtame į savo etaloninę būseną, arčiau tos Meilės ir priėmimo taško. Ar pasieksime visapusiškos meilės stadijos? Nežinau, atsakymo vieno neturiu. Tačiau pačios tyriausios sielos pakyla gan aukštai, o tai reiškia, kad savo pavyzdžiu parodo, kad tai įmanoma.

Kam to reikia, kad tiek malonumų ir susigundymų aplinkui? Kiekvienas sprendžia pats 🙂 Visi norime gyventi sveikiau ir laimingiau.

O kai jau išsiaiškinome, bet kokių blokų ir ligų buvimas susiveda į meilės arba priėmimo stoką, arba, tiksliau, – į Meilės ir kitų būtybių laisvos valios neigimą.

Atskirai noriu paminėti, kad kai kalbame apie priėmimą (kitų žmonių, situacijas ir pan.) – nekalbame apie pateisinimą. Visiškai ne. Kalbame apie fakto priėmimą, kad yra taip, ir būna visaip, ir netgi šitaip, kaip dabar… kad ir kaip tai būtų sunku išgyventi būtent jums.

Kuo pralaidesni mes būsime, tuo mažiau priešinsimės realybe ir tuo lengviau mums gyvensis. Taip, pasaulis nuolat bandys mus, energetinis laukas, kuris mus sūpa, nuolat rodys mums, kad yra kiti kampai, per kuriuos dar nepakankamai praleidžiame. Ir visa tai – iš Meilės.

Visiems rekomenduoju perskaityti Tadeušo Golaso knygą, bent kartą (nors tam, kad ji įsisavintų reikia kaip min. kelių sykių), kuri deja kol kas nėra išversta į lietuvių kalbą:
„Tinginio gidas į nušvitimą“ (The Lazy Man’s Guide to Enlightenment).