Išmintingi riebalai

Apie viršsvorį jau turėjau keletą postų anksčiau, tačiau atėjo laikas pasinerti į šią temą giliau. Praktika rodo, kad riebalai – palyginti saugus būdas nešti sunkumus. Iš tiesų, tai ir yra tas pagrindinis raktas į riebalų temą. Taip, yra fiziloginiai procesai, kaip pasekmė to, kas jau nutiko subtiliuosiuose kūnuose. Jau yra daug apie tai šnekančių terapeutų, patvirtinančių, kad žmonės kreipiantys dėl svorio problemų, skundžiasi tuo pačiu: ką bedarau, kiek pastangų beįdedu, kilogramai stovi vietoje.. arba nukrenta ir tuomet vėl priauga, greitai ir negaleistingai.

Jei žmogus galėtų nešti savo sunkumus kitaip (taip, kad galėtų greitai „numesti“ svorį), jis neštų. Tačiau sunkumus jis pasirenka nešti būtent riebaliniame sluoksnyje. Ir dažniausiai tai būdas, kuris padeda žmogui greitai nenumesti. Beje mes fiziškai nesugebame greitai numesti riebalų, procesas negali būti greitas, nes kitaip galima tiesiog nesugebėti ”suvirškinti” to, kas išsipakuoja iš riebalų sluoksnio.

Dar viena ”atrakinanti” žinia: riebalai – „gyvi”. Juose yra kraujagyslės ir nervai. Ar žinote, ką nervai daro riebaluose? –> O gi, mūsų smegenys nuolat gauna signalus apie tai, kaip vyksta medžiagų apykaita, kiek mes suvalgėme ir ar ne laikas pašalinti susikaupusį riebalų perteklių. Informacija perduodama hormonų pagalba, o viena iš pagrindinių signalinių molekulių čia yra leptinas. Jis sintezuojamas adipocitais, riebalinio audinio ląstelėmis,  ir, veikdamas hipotalaminius receptorius smegenyse, pradeda riebalų deginimo procesą (leptino trūkumas, jo sintezės sutrikimai gali lengvai tapti nutukimo fiziologine priežastimi).

Kaip techniškai vyksta hormoninio signalo perdavimas? Būtų natūralu manyti, kad neuronai tiesiogiai sąveikauja su adipocitais, tačiau iki visai neseniai tai buvo patvirtinta tik netiesiogiai: riebaliniame audinyje galima rasti nervinių ląstelių ataugų, tačiau kokios būtent tai nervinės ląstelės, ar jos sąveikauja būtent su adipocitais, ar tiesiog praeina per audinį, niekas negalėjo tiksliai pasakyti. Gulbenkiano instituto (Ispanija) mokslininkams sudėtingų eksperimentų dėka pavyko tiesiogine prasme pamatyti, kaip susidaro uždara grandinė: adipocitai, kaupdami riebalus, išskiria vis daugiau ir daugiau leptino, kuris per smegenis sukelia simpatinės nervų sistemos aktyvumą, kuri, savo ruožtu, su norepinefrino pagalba įjungia riebalų skaldymo procesus pačiuose adipocituose. Vėlgi, seniai buvo žinoma, kad riebalinėse ląstelėse yra noradrenalino receptorių, bet kam jie čia reikalingi ir iš kur jie čia galėjo patekti, buvo galima tik spėlioti. Tačiau, kaip išsiaiškino mokslininkai, tiesioginis ryšys tarp nervų ir riebalinio audinio iš tikrųjų yra ir tai buvo patvirtinta moksliškai (tiesa, tam prireikė visos moderniausių molekulinės ir ląstelinės tyrimų metodų arsenalo). Ir jei mūsų nervų sistema tikrai degina riebalus, ar negalima gautų duomenų kaip nors panaudoti gydymo tikslais? Beliko tik suprasti, kaip galima tikslingai stimuliuoti būtent riebalus deginančius neuronus, kurie „bendrauja” su riebaliniu audiniu.. turiu keletą minčių, kuriomis norėsiu su jumis pasidalinti. Tačiau šiuos mokslinius duomenis pasakoju tam, kad žinotumėte, jog riebalinis sluoksnis yra „gyvas” ir  sudėtingas, jame daug informacijos ir į tai svarbu atkreipti dėmesį – neįmanoma ištirpinti riebalų ir nesusidurti su šia daugiasluoksne informacija.

Riebalai, skirtingai nei raumenys, „nejuda“ patys, jie nesitraukia ir nesitempia, jie yra minkšti. Konsteliacijos metode dažnai matoma, kad riebalai yra toks įmantrus būdas nešti naštą, nelaikant jos raumenų įtampos dėka, skirtingai nei kaip mes darome su visais kitais dalykais, su kuriais nesusitvarkome. Energetiniame visa-ko lauke, kai paliečiamos riebalų temos, akivaizdžiai matomos vieną iš žemiau išvardintų sekančių dinamikų:

1. Riebalai kaip apsauga. Aplink žmogų vyksta tam tikri dalykai, reikalaujantys „tarpinio sluoksnio“ tarp žmogaus ir realybės. Pavyzdžiui, tapo aišku, kad vyras nėra tas jūsų gyvenimo žmogus. Arba apima baimė dėl naujo motinystės vaidmens (į šią kategoriją dažniausiai keliauja visi tie kilogramai po gimdymo, kuriuos priaugome ir kurie nenori niekaip pasitraukti). Arba, tapo aišku, kad nemėgsti savo darbo. Tapo aišku, kad mama mirs. Tapo aišku, kad tai, kas nebuvo išspręsta jaunystėje, jau nebus išspręsta niekada, ir pan.

2. Riebalai kaip apklotas / apsiaustas. Paprastai tai irgi galima traktuoti kaip apsaugą, tik tam tikros rūšies apsaugą nuo savo gyvybingumo, labai dažnai – seksualinio gyvenimo. Psichologai paaiškins, kad didelis kūnas tai būdas paslėpti savo patrauklumą nuo priešingos lyties atstovų. Tačiau visi žinome, kad daugelis tokių minkštų ir putlių moterų labai traukia vyrus būtent savo kūno formomis ir turi labai gerą seksualinį gyvenimą.

Aš matau šią temą kiek plačiau, juk moteriškas kūnas nėra tik būdas „pritraukti“ ar „atitraukti“ vyrus? Tarsi seksualumą būtų galima matuoti pagal vyrų dėmesį ir santykių skaičių. Didelis kūnas, padengtas riebalais, juda kaip visuma, jis yra monolitinis. Jame nematyti smulkių, subtilių judesių. Sunku suprasti apie ką kalba toks kūnas. Tai tarsi drabužiai, dengiantys vidinio proceso subtilybę ir trapumą. Bet taip pat jie (drabužiai) yra dengiantys ir gyvybingumą. Plonas kūnas pasakoja apie save kiekvienu mažiausiu judesiuku. Ypač juosmens judesiu, klubų, pilvo srityje (ten, kur moterys dažniausiai platėja). Jis pasakoja apie gyvenimą, apie gyvybingumą. Apie troškimus. O kai taip nutinka, staiga pradeda matyti, kad moteris yra gyvesnė nei mama. Kad ji yra seksualesnė, nei jos vyras gali ištverti. Kad ji stipresnė ir ištvermingesnė nei jos kolegės ir draugės… Sveikesnė ir gražesnė nei seniai savo kūną apleidusios moterys. Iš tikrųjų geros formos žmonių nėra tiek jau daug ir jie dažnai tampa pavydo bei projekcijų objektu. Ir, galbūt, padidėjusio erotinio susidomėjimo, bet, pakartosiu, tai greičiau reakcija į gyvybingumą, nei į „grožio standartus“. Gyvybingumas tampa matomas. O jei jis blėsta, tai taip pat greitai tampa matoma.

Veido mimika ir kūno judesiai pradės kalbėti, ir daugelis išgirs pačią esmę. O tai yra pavojinga!  Terapinis klausimas toks: ką pasakys mano kūnas, jei jis bus be riebalų? Gal tuomet kūno linkiai ir judesiai tiesiog šauktų apie gyvenimą ir troškimą. O to ji negali sau leisti jokiu būdu? Jei taip, o kodėl? Dar tiksliau galima paklausti taip: jei mano kūnas bus be riebalų, gal aš negalėsiu jo kontroliuoti pakankamai, kad būtų saugu?

3. „Mamyte, man reikia daugiau kūno, kad tilptų viskas, ką sunkaus turi“. Riebalai čia yra kaip būdas ištverti iš mamos / tėčio paveldėtą naštą. Paprastai moterims jis ”nusėsta” sėdmenyse ir šlaunyse. Arba „man reikia daug kūno, kad galėčiau tave laikyti, tėti“ – apie vyrišką didelį pilvą, einantį priešais jį. Kartais pasitaiko tiesioginis variantas „aš nešu sunkų krovinį“ – pav., „aš nešu tave savyje, broliuk“ (apie negimusį ar anksti mirusį giminaitį). Po riebalų sluoksniu dažnai slepiasi plieniniai raumenys – jie sulaiko milžinišką užblokuotų / neišjaustų ir dažnai uždraustų emocijų / jausmų kiekį. Tokio tipo riebalai – kartais geriausias būdas atrodyti gyvai, vienintelis būdas judėti, nejudinant emocijų. Atidžiai pažvelkite į kai kurias apkūnias jaunas moteris , atrodančias nuostabiai gyvybingai.

Manau, kad sportas ir dietos tokiems žmonėms yra neįmanomi, nes prieštarauja tam, kaip organizmas jau tvarkosi su gyvenimu (per daug įtempti raumenys, kad išlaikytų krūvį + minkštas riebaliukas, į kurį jau gyvenama). Apkrauti raumenis, kurie jau apkrauti iki ribos, yra nerealu arba be galo sunku – tai nuolatinė, sekinanti kova su savimi. Galiausiai, žmogus pripranta, kad kūnas – tai, iš ko reikia išspausti rezultatą, ir būdas tai padaryti – daryti „per negalėjimą“. Priešintis sau, atimant maistą, kuris bent šiek tiek atpalaiduoja (pvz. bandelė su šokoladu, ar tortuko gabaliukas) – taip pat yra prieš organizmą ir psichiką. Galbūt, mums reikia mokintis atpalaiduoti raumenis per įvairius tempimo pratimus, tuo pačiu mokintis džiaugtis ir raminti save kitaip, nei suvalgyti tuziną bandelių naktį? 🙂 Bet kuriuo atveju, kiekviena bandelė yra palaiminta, nes ji suteikia pasitikėjimą savimi, savo kūnu, ryšį su juo, paguodžia ir suteikia vilties.. laikinai. Organizmas surado šį išėjimą. Bet jis suras ir kitus išėjimo būdus, reikia tik jo paklausti ir jam padėti.

Galiausiai, manau, kad visos šios idėjos apie „numesti“ ir „atsikratyti“ neveikia būtent todėl, nes riebalai kartais yra pati gyviausia „kūno dalis“ ir atsisakyti jos, šios paskutinės savo gyvybingumo zonos, yra nepakenčiama. Po riebalais yra kūnas, kuris neša viską, įskaitant riebalus. O kai ir jei riebalai išnyks, tai bus radikaliai kitoks kūnas, kurio „neįmanoma įsivaizduoti“. Taigi lieknėjantys žmonės dar turi išspręsti „beveik mirties ribos“ iššūkį – gyvenimą keičiančią savęs transformaciją.

Būna, žinoma, ir kad žmogaus per didelis svoris susijęs ir su bado tema (paveldėta iš protėvių energetinio lauko „archyvų“). Bet ne visada. Toli gražu ne visi „stori“ yra susiję su bado tematika. Kartais, riebalai yra apsauga nuo smurto, įskaitant verbalinį ir emocinį. Kartais jie atlieka ir kitą vaidmenį – kiekvienam tai savo unikalus aplinkybių derinys ir kombinacija – visa tai matyti konsteliacijos sesijos metu.

Pabaigai, tokia mintis – labai įdomu ir tai, kad kai vadindame riebalus „svoriu“, mes įvedame savo kūno matavimo vienetą. Bet juk mes nesirengiame „prarasti“ kaulų ar raumenų, o tik riebalus ir perteklinį vandenį.  Todėl terminas svoris visgi čia pernelyg apibendrinantis. Terminas „svoris“ sumažina ryšį su riebalų tema. Būtent todėl šiame kontekste geriau naudoti terminą „riebalai“ – jis yra tikslesnis.

Užsisakyti konsteliacijos sesiją galia ČIA.