Imti-Duoti balanso svarba. Kodėl santykiuose su kitais prarandame energiją ir kaip tai ištaisyti?

Pusiausvyra tarp „duoti“ ir „imti“ – tai gilus, daugiasluoksnis procesas, atspindintis mūsų energijos, kūno, gimimo programų ir gyvenimo scenarijų būklę. Balansas tarp “duoti” ir “imti” – tai ne primityvus skaičiavimas galvoje „aš tau, o tu man“. Tai gyva energijos, jausmų, dėmesio, paramos ir išteklių cirkuliacija. Kai ši pusiausvyra sutrinka, jaučiamės pavargę, vieniši, nesuprasti, jaučiame nesąžiningumą. Dažnos šio balanso sutrikimo pasekmės – mes perdegame, negalime paprašyti pagalbos, užsidarome nuo meilės arba nežinome, kaip ją priimti. Ūmioje būklėje šis disbalansas labai akivaizdžiai jaučiamas ir matomas santykiuose su mūsų artimausiais, su finansais bei kūnu, kuris reaguoja įvairiais „užspaudimais”, skausmais, įvairaus mąsto diskomfortu.

Išmokti tinkamai duoti ir priimti yra didelis menas ir šis gebėjimas yra glaudžiai susijęs su vidiniu meilės energijos srautu. Meilės energija – tai kone svarbiausia mūsų gebėjimui pagyti, sveikų santykių sukurimui reikalinga energija. Idealiai, kai širdies energetinis centras veikia gerai ir meilės srautas neužblokuotas, tuomet džiaugsmas ateina jau tada, kai duodate, o kai duodate su meile, ištuštėti ir išsekti neįmanoma. Darydami ką nors malonaus savo artimiesiems, patys iš to gaunate malonumą. Tokia meilė įmanoma tik tada, kai vidinis meilės šaltinis yra neužspaustas ir žmogus maitinasi iš savo paties generuojamos meilės energijos. Tokiu atveju nesame priklausomi nuo kitų meilės ir dėmesio. Idealiai meilė yra nuo išorinių žmonių nepriklausoma būsena, gyvenanti mumyse. Jos nereikia ieškoti kitame, tereikia suprasti, kas blokuoja šį resursą, ir jį atkurti.

Žinoma, reikia to siekti, tai yra vienas pagrindinių dvasinio tobulėjimo tikslas. Tačiau, deja, realybėje tokių žmonių yra tik keletas. Dauguma mūsų gyvena meilės deficito režimu, jau nuo pat ankstyvosios vaikystės jausdami meilės ir dėmesio stygių. Meilės traumos yra vienos dažniausios, gyvuojančios žmonėse nuo vaikystės ir pulsuojančios viso gyvenimo metu, pritraukiančios mums gyvenimo partnerius ir scenarijus, kurie padėtų mums susimąstyti ir pamatyti, kur slypi problema, kodėl jaučiamės nelaimingi.

Jei žmogus nuolatos duoda daugiau, nei gauna, tai sukelia nuovargį, ligas ir depresiją kaip kompensaciją už prarastą ir neatstatytą energiją. Daugelis žmonių taip įpratę duoti, kad nemoka priimti. Kai kas nors dėl jų ką nors padaro tiesiog nieko neprašydamas atgal, jie iš karto puola duoti daugiau, kažkaip atsidėkoti. Jei to padaryti neišeina, jie dažnai sutrinka ir negali nusiraminti.

Kaip imti ir duoti gebėjimai susiformuoja pas mergaites?
Jei mergaitės santykiai su tėvu buvo geri, jis ją nuo vaikystės lepino, elgėsi su ja su meile ir susižavėjimu, mergaitei nebus sunku priimti meilę, švelnumą ir rūpestį nuo kitų vyrų. Būtent per tėvo požiūrį į mergaitę, rūpestį, meilę, jos norų tenkinimą (žinoma, proto ribose), mergaitė išmoksta priimti meilę, išmoksta leisti, kad ją mylėtų vyras.

Taip pat šiame gebėjime priimti, svarbų vaidmenį atlieka vyro, jos tėvo, požiūris į savo žmoną ir tai, kaip motina priima iš tėvo jo dėmesio ženklus ir ne tik iš jo. Pavyzdžiui, jei mama nuo vaikystės mergaitę moko, kad niekas neateina „už dyką“ ir kad už viską gyvenime reikia mokėti, tokiu atveju, žinoma, būsimai moteriai bus sunku priimti.

O jei kai vyras dovanoja žmonai brangias dovanas, ji, užuot apsidžiaugusi ir padėkojusi, pradeda sakyti: „Kam išleidai pinigus? Kodėl pirkai gėles, kurios greitai nuvys? Galėjai šiuos pinigus išleisti su didesne nauda“? Tokia moteris akivaizdžiai nemoka priimti ir nemoka būti dėkinga. Jei mergaitė matys tokį pavyzdį, ateityje ji kopijuos tą patį elgesio modelį.

Mergaitės tėvas turėtų būti dosnus ir duodantis, dėmesingas, malonus ir švelnus savo dukrai ir žmonai, jis turėtų mylėti savo princesės motiną, elgtis su ja kaip su karaliene ir ją garbinti. Tik taip mergaitė suformuos teisingą požiūrį į tai, ką jai gali duoti vyras ir su dėkingumu mokės tai priimti. Ji nesigėdys, nesijaus neverta, nesijaus privalanti tuoj pat grąžinti „skolą“. Dėmesį ji suvoks kaip kažką, ko nusipelnė. Svarbu būti dėkingai, nepriimti visko kaip savaime suprantamo dalyko ir nepainioti tai su narcisizmu.

Na, o davimo sąvoką moteriai suteikia jos mama. Būtent iš mamos mergaitė išmoksta priimti savo moters vaidmenį, išmoksta mylėti save. Per mamos požiūrį į ją, per tėvo požiūrį į savo žmoną mergaitė susiformuoja Moters idėją. Ji arba mylės ir didžiuosis, kad yra Moteris, arba gėdysis savęs ir savo kūno.

Jei moteris iš pradžių bus kupina meilės sau, besąlygiškai priims ir mylės save, ji galės mylėti kitus žmones, turės savyje pakankamai meilės, kad galėtų ja dalytis. Tik meilės iš vidaus pripildytas žmogus sugebės iš tikrųjų duoti. O jei taip nėra, visa kita tėra surogatas, nes „būti geram“ nereiškia, kad iš tikrųjų duodi. Viskas, kas daroma su meile, labai skiriasi nuo elementarių pareigų ir santuokinės prievolės.

Kaip šis gebėjimas imti ir duoti susiformuoja berniukui?
Gilus savęs ir savo vyriškumo priėmimas pas berniuką gimsta per santykius su savo tėvu ir berniuko mamos požiūrį į vyriškumą ir tėvą (savo vyrą). Per tėvą, per tėvo pritarimą jo vyriškam vaidmeniui, per motinos meilę tėvui gimsta meilė sau ir gebėjimas duoti – meilę, rūpestį, pinigus. Jei tėvas visada nepatenkintas sūnumi, kritikuoja jį, sako, kad sūnus nėra pakankamai geras, ateityje toks vyras tikrai turės problemų davime. Jis negalės duoti, giliai širdyje manydamas, kad nėra pakankamai geras. Laikydamasis tokio požiūrio, jis tik sieks gauti įrodymų, kad yra geras.

Dėl nesėkmės baimės jis vengs santykių, kuriuose reikia duoti, arba stengsis parazituoti santykiuose, norėdamas tik gauti, neturėdamas gebėjimų ir galimybių duoti, jis ko gero nebus sėkmingas darbe ir bendrai karjeroje.

Dažnas atvejis, kai mama tobulai auklėja sūnų, duoda jam daug meilės ir dėmesio, bet su jo tėvu elgiasi netinkamai, nepagarbiai. Tėvas, su kuriuo blogai elgiasi jo žmona (berniuko mama), sūnaus akyse tampa „kažkoks netoks“ ir jis tai sieja bendrai su vyro archetipu. Todėl kad ir kaip gerai mama elgtųsi su savo sūnumi, jis turės savyje „ydingą“ vyro įvaizdį. Jis negalės su meile ir pasididžiavimu priimti savo vyriškos prigimties. Taip berniukas gauna dvigubą žinią – motina jį myli ir priima, bet nepriima, negerbia suaugusio vyro savo gyvenime, savo partnerio.

Tokie vyrai ateityje savo santykius gali kurti pagal tipą – „motina – sūnus“, išlikdami infantilūs ir nepajėgūs prisiimti atsakomybės už savo moterį ir šeimą. Jei jo motina turi vidinį konfliktą su vyrais, tai jau sudaro prielaidas berniuko konfliktui su jo vidine vyriškąja dalimi, kuris sutrikdo gebėjimo duoti vystymąsi.

Toks vyras gyvenime bus nusiteikęs tik gauti, jis nesugebės duoti santykiuose, duoti rūpesčio, nesugebės  materialiai aprūpinti šeimos, duoti savo jausmų ir atsakomybės. Jo vidinis jutiklis bus nusiteikęs tik gauti, todėl tokie vyrai nepasiekia sėkmės.

Viskas Visatoje veikia pagal dualumo dėsnį, visi reiškiniai turi savo priešingybes. Vyriškasis ir moteriškasis pradai turi ir gebėjimą duoti, ir gauti. Vyriškoji energija nukreipta į veiksmą per aistrą ir užsidegimą, per tikslingumą ir aktyvumą. Jei vyras yra aistringas ir įsitraukęs į savo veiklą, jam sekasi, tuomet jis galės finansiškai aprūpinti savo šeimą. Jei jis neturi savo vidinio užsukto meilės varikliuko, jis turi gauti atpalaiduojančios ir priėmimo energijos iš moters per jos meilę, rūpestį, pagarbą jam.

Jei staiga toks vyras lieka vienas, be moters, aplinkinių pagarbos ir pripažinimo už jo veiklą jam pakaks, kad išlaikytų normalų energijos balansą, tačiau jo širdis ir siela bus uždarytos, o džiaugsmas ir laimė jo namuose bus retas svečias. O jei vienišas vyras stengiasi pasiekti tikslą, bet nesulaukia pripažinimo ir pagarbos iš kolegų, visuomenės, tuomet jis tampa labai nelaimingu ir ko gero labai piktu žmogumi, ir kadangi energetinių mainų su pasaulių nėra, jis palaipsniui sekins savo vyriškos energijos atsargas, o pasekmės virsta nuovargiu, nepasitenkinimu, depresinėmis mintimis ir įvairiomis ligomis.

„Imti ir duoti“ balansą įmanoma atkurti tik sistemiškai integravus įvairius fiziologinius, energetinius, giminės sistemų ir dvasinius lygmenis. Siūlau trumpai apžvelgti visus mano manymu svarbiausius aspektus, kurie tam tikromis proporcijomis atkuria „imti ir duoti“ balansą.

🧠 1. Psichologiniai aspektai: scenarijai, vaidmenys ir ribos
Kaip jau buvo aptarta aukščiau, iš vaikystės išmokstame daug įvairių elgesio modelių, kurie perduoti mums mūsų tėvų, tokių kaip:
– „Geros mergaitės padeda“,
– „Tikri vyrai neprašo“,
– „Meilę reikia užsitarnauti“, ir t.t.

Šios nuostatos formuoja psichikos iškraipymus: kažkas nuolat duoda nemokėdamas prašyti. Kažkas reikalauja nežinodamas dėkingumo. Pusiausvyra čia prasideda nuo sąžiningo klausimo sau: ar duodu iš meilės, ar iš baimės būti nepageidaujamas / nepakankamas.

Kaip formuojasi mūsų psichologinės saviidentifikacijos, nuo ko pradėti dirbant šiuo klausimu? Atsakymai bus pateikti žemiau.

🌀 2. Energija ir Anahata: širdies ir pusiausvyros čakra
Energetinės pusiausvyros centras yra mūsų širdies čakra Anahata. Kai ji subalansuota, žmogus moka mylėti ir priimti meilę, duoti su džiaugsmu ir gauti nesijausdamas skolingas.
Tačiau jei joje yra blokas, tuomet:
– atsiranda krūtinės spaudimas
– vystosi psichosomatinės apraiškos (astma, tachikardija, hipertenzija)
– susiformuoja „aukos“ arba „agresoriaus“ elgesio modelis.

Būtent kūnas pirmasis reaguoja į energetinio srauto iškraipymus per įtampos, įvairių su širdimi (ir ne tik) skausmų bei lėtinio nuovargio simptomatiką. Darbas su širdies čakra Anachata – tai švelnus atsivėrimas per kvėpavimą, atsipalaidavimą, meditaciją (ypač radža joga) ir meilę sau (meilės sau praktiką, kaip visada labai paprastą, bet galingą, aprašysiu greitu metu – stebėkite mano soc. tinklus) . Taip pat padėtų įžeminimo, centravimo praktikos (padeda grąžinti resursinius išteklius į kūną, pagerinti gebėjimą priimti), holotropinis kvėpavimas ir rebefingas (išlaisvina užgniaužtas emocijas, susijusias su traumomis „aš privalau“ arba „niekas man nepadės“), energetinės užpildymo technikos su 2-ąja ir 4-ąja čakromis ir labai galinga reguliari visų septynių čakrų valymo / pripildymo technika (ją duodu kartu su čakrų diagnostika visiems užsisakiusiems savęs pažinimo paketą).

Prie viso šio darbo svarbus judesys, darbas su krūtine, dubenimis ir diafragma. Tai padeda išjudinti visus susiformavusius fiziologinius blokus ir labai talkina kai taikoma kartu su psichoemociniu bei energetiniu darbu.

Visos šios praktikos padeda atgauti ar net išvystyti širdies energetinio centro jautrumą ir gebėjimą jausti „noriu / galiu / nenoriu“, atkurti natūralius kūno signalus apie priėmimą ir davimą.

⚖️ 3. Vidinės moters ir vidinio vyro balansas: du pusiausvyros sparnai
Giluminiame lygmenyje „davimas“ susijęs su vyriškumu (veiksmas, iniciatyva), o „ėmimas“ – su moteriškumu (suvokimas, priėmimas). Kai neigiame ar slopiname vieną iš šių savo dalių, atsiranda disbalansas:
– Moteris tampa valdinga ir pavargusi
– Vyras tampa priklausomas ir praranda „stuburą“

Vyriškumo ir moteriškumo integravimas yra raktas į tai, kaip būti tėkmėje, o ne vidinėje kovoje. Vidinio vyro ir vidinės moters aspektai glaudžiai susiję ir su širdies darbu. Bet koks fiziologinis širdies nukrypimas į vieną ar kitą pusę (pavyzdžiui, kairiojo skilvelio hipertrofija) rodo per didelį vieno iš aspektų aktyvumą: arba duodame daugiau, nei galime, arba nemokame atsiverti. Svarbu stebėti kūną (kuris žino ir parodo mums viską) ir jei pastebite širdies simptomatiką, tuomet jums primygtinai reikia atkreipti dėmesį į imti-duoti balanso atkūrimą.

Apibendrinant širdies ir vidinės moters / vidinio vyto aspektus, norėčiau pateikti dar šiek tiek gilesnę analizę, kuri padėtų suprasti proceso nevientisumą, o veikiau savotišką energijų persipinimą.

Vidinės moters energija – tai energetiškai kairioji kūno pusė (dešinysis smegenų pusrutulis, atsako už intuiciją, emocijas) ir priimanti energija, nukreipta į vidinį pasaulį. Ji tarsi taurė, į kurią galima įpilti. Kūno dalys – kairioji kūno pusė, kairioje ranka / koja. Širdies fiziologijos atitikmuo: kairysis prieširdis priima kraują iš plaučių, o kairysis skilvelis išleidžia kraują į kūną.

Vidinio vyro energija – tai energetiškai dešinioji kūno pusė (tačiau kairysis smegenų pusrutulis, atsakingas už logiką, mąstymą, analitiką) ir atiduodanti energija, nukreipta į išorinį pasaulį. Ši energija tarsi upė, kuri teka iš tavęs (atiduodama).
Kūno dalys – dešinioji kūno pusė, dešinioji ranka / koja. Širdies fiziologijos atitikmuo: dešinysis prieširdis priima kraują iš kūno, o dešinysis skilvelis siunčia kraują į plaučius.

👉 Taigi iš čia galima padaryti išvadas, kad visa ko centre tiek dešinė, tiek kairė pusė ir gauna, ir duoda – tik skirtingais lygmenimis! Širdis yra tarsi siurblys, kuris apjungia tiek moterišką, tiek vyrišką energiją ir veikia cirkuliacijos principu, dviem kryptimis, norint užtikrinti energetinę pusiausvyra, tarsi įkvėpimas ir iškvėpimas. Taip ir gyvenime: gavimas ir davimas yra du vienos sistemos ciklai.

Įsivaizduokite, į kairės pusę įeina energija, jūs gaunate jausmą, kontaktą su savimi.

Iš dešinės – energija išeina į išorinį pasaulį: veiksmas, žodis, sprendimas.

Bet, kad duotum – turi gauti, o kad gautum – kartais reikia suteikti pasitikėjimą, atvirumą, šilumą. Ir tai amžinas energijų šokis. Be vienos iš jų neveikia kita. Kiekviena kūno pusė gali ir priimti, ir atiduoti, priklausomai nuo vidinės sistemos lygio, konteksto ir pusiausvyros lygio. Energetiškai dešinioji pusė (vyriškoji) gali būti atvira priimti išorę, o kairioji – perduoti iš vidaus.

Dešinioji pusė priima veninį kraują → nukreipia jį į transformaciją (vyriška energija aktyvuota). Dešinioji pusė ne tik „priima“, bet ir inicijuoja apsivalymo ir atsinaujinimo procesą – ji yra aktyvi.

Kairioji pusė gauna (priima) praturtintą kraują iš plaučių → nukreipia jį vidiniams organams (moteriškos energijos aktyvumas). Visam organizmui perduodamas jau praturtintą kraują. Tai yra „davimas iš pilnatvės“, veikiantis moteriškasis archetipas.

Mūsų širdis yra transformacijos centras. Širdis nėra nei vyriškas, nei moteriškas organas. Ji yra pusiausvyros centras, tiltas tarp pasaulių (dvasia ↔ kūnas, viršus ↔ apačia, yin ↔ yang). Ji priima, perdirba, praturtina ir vėl atiduoda.

Pavyzdžiui, vidinė moteriška energija priima bet kokią paramą (energetinę ar fizinę) ir taip pat atiduoda ją šilumos, rūpesčio, emocijų pavidale. Arba, vidinė vyriška energija atiduoda per veiksmą, jėgą, realizaciją, bet taip pat priima atsakomybę, kryptingumą, galią, o kartais ir kritiką. Suprantate? Kaip vaizdžiai per širdies fiziologiją galima suprasti vyriškos ir moteriškos energijos tėkmę?

Mano manymu, pusiausvyra gimsta tada, kai abi mūsų vidinės energijos gyvena ir juda dinamiškai, nėra pastrigusios. Pavyzdžiui, žmogus gali „duoti“ kūnu, bet „nenorėti duoti“ siela ir tai sukuria vidinį konfliktą. Todėl tikroji pusiausvyra ne dešinėje „tik duoti“, o kairėje „tik imti“, bet vaidmenų lankstume ir sąmoningume šioje čia ir dabar akimirkoje.

Daugiau apie vidinio vyro ir vidinės moters energijas bei šių dviejų energijos diagnostiką atlieku individualiai savęs pažinimo paslaugos metu.

🌳 5. Šeimos sistema: iš čia auga mūsų šaknys.
Keliaukime dar giliau… Mūsų būdai kaip duoti ir imti dažnai nėra mūsų. Tai paveldėtos šeimos programos, kurios persiduoda mums iš mūsų protėvių iš kartos į kartą. Būtent šios programos dažnai iškreipia „duoti ir priimti“ pusiausvyrą. Ir jos iš tiesų nėra blogos ar geros, nes visos bandė užtikrinti mūsų išgyvenimą bei saugumą. Biologijoje yra vienas svarbiausias – išgyvenimo dėsnis. Ir nesvarbu, ar tai įvyksta per traumą, per agresoriaus-aukos scenarijaus išgyventus skausmus, per kitas neigiamas programas – svarbiausia, užtikrinti saugumą ir išgyvenimą, kad ir koks „kreivas, šleivas” tas tolimesnis gyvenimas būtų. Pavyzdžiui, kažkada vienas iš jūsų protėvių per traumuojančią situaciją galėjo nuspresti, kad mylėti ir gauti meilę – yra prabanga ir ją reikia užsitarnauti. Ir ši programa galėjo įsišaknyti ir epigenetiniais kodais keliauja toliau per palikuonis bei „gyvuoja” jūsų genuose, jūsų pasąmonėje. Na, o jūsų pasąmonė per Retikulinę aktyvuojančią sistemą (RAS) (tai yra senovinės smegenų struktūros – retikulinio darinio – dalis ir veikia kaip jutimų informacijos filtras) valdo jūsų gyvenimu. Šeimos sistemos programos, kurios ypač įtakoja imti-duoti balansą yra dažnai susijusios su:
– mama, kuri viską darydavo pati,
– tėčiu, kuris nieko neduodavo,
– močiute, kuri viską atiduodavo savo vaikams ir pamiršdavo apie save.

Tokiu būdu mes augame ir matome realizavusias programas, perimame jas, integruojame į savo gyvenimą ir savo paties pavyzdžiu, perduodame toliau savo vaikams. Visos šios giminės sistemos (išgyvenimo) programos sudaro didžiąją dalį mūsų identifikacijos t.y. supratimo, kas mes esame. Bet ar iš tikrųjų „aš” lygu „giminės programos”? Ar mumyse yra kažkas savo, o ne vien tik išgyvenimo programos ir instinktai reaguoti taip, o ne kitaip? Verta susimąstyti!

Be to, kai protėvių (sisteminė) hierarchija būna pažeista (o tai vienas iš penkių pamatinių šeimos sitemos dėsnių – kiekvienas šeimoje turi savo vietą ir ji negali būti sumaišyta), mes pasąmoningai nešiojame kitų žmonių skolas arba blokuojame savo gyvenimo tėkmę. Labai svarbu atkurti tinkamą šeimos hierarchijos tvarką, kiekvienam šeimos nariui suteikti savo vietą, susigrąžinti savąją – tam darbui labai padeda sisteminės konsteliacijos ir metafiziniai seansai.

Papildomai savirefleksijai, užduokite sau klausimą: kokia mano šeimos sistemos patirtis neleidžia man būti „priimančiam“ arba „duodančiam“?

🧬 6. Metafizika ir pirminės ląstelės atminties lygmuo
Kiekvienas žmogus prasidėjo nuo vienos pirminės ląstelės, kurioje susijungė mamos ir tėčio genetika. Joje epigenetiškai (t.y. genų lygmenyje) saugoma visą, tiek mamos, tiek tėčio šeimos sistemų patirtis. Ten pat dažnai glūdi ir paveldimas nusistatymas, kad „norint būti mylimam, reikia to nusipelnyti“. Šis nusistatymas ypač stipriai iškraipo „imti ir duoti“ balansą.

Transformuojančio metafizinio seanso metu galima surasti šį mazgą, išgyventi jį, net jis buvo susiformavęs prieš daugelį kartų, suvokti kaip jis susiformavo, su visu dėkingumu giminės sistemos patirčiai, atskirti save nuo šios patirties ir sukurti savo naują identifikaciją – jau be šio mazgo. Šio darbo metu iš esmės keičiama visos ateities kartos karma, nes per save žmogus išgydo praeities blokus ir neperduoda jų toliau savo palikuoniams. Tad tai ne tik asmeninės patirties keitimas, bet ir visų savo mamos ir tėčio gimimo sistemų transformacija, kurioje šis scenarijus buvo saugomas. Rezultate mes išsilaisviname nuo bloko, jaučiame vidinį palengvėjimą, atgauname energiją ir giminės resursus. Tai smarkiai paveikia žmogaus ateitį, pasuka gyvenimą nauja vaga, nauju keliu.

Metafizinių seansų metu galima nuosekliai įvairiais kampais transformuoti daug įvairių programų, kurios įtakoja imti-duoti balansą:

1. 📌 Gelbėtojo sindromas (pasiaukojimas lygu meilei) – dažniausiai perduodamas per motinos liniją.
Pavyzdys: „Moteris – tai žmogus, kuris atiduoda viską“, „Pirmiausia kitiems – paskui sau“.
To pasekmė – nesugebėjimas priimti, perkrovimas, perdegimas, kaltės jausmas dėl poilsio ir pagalbos sau.

2. 📌 Skolos kaip meilės forma. Tai išreiškiama tokiais formatais:
„Tu man skolingas visą savo gyvenimą, nes aš tave pagimdžiau / užauginau / išgelbėjau“.
Perduodama per „pasiaukojančios tėvystės“ arba „šeimos išlaikymo bet kokia kaina“ kultūrą.
To pasekmė – kaltės jausmas gavus, sėkmės ir gausos sabotavimas (kitaip „nenusipelnė“).

3. 📌 Imti = pavojinga / gėdinga.
Programa: „Geri žmonės neima“, „Prašyti – tai pažeminti“.
Dažnai siejama su karu ar represinėmis gimdymo traumomis (pvz., badas, represijos, netektys).
To pasekmė – pagalbos, pinigų, meilės, paramos gavimo blokai, atsisakymas gyventi orų gyvenimą.

4. 📌Nepasitikėjimas gyvenimu / pasauliu.
Programa: „Pasaulis yra priešiškas“, „Viską reikia užsidirbti prakaitu ir krauju“.
Perduodama iš kartų, išgyvenusių karus, represijas, emigraciją.
To pasekmė – chroniška įtampa, darboholizmas, nuolatinė kova, hiperkontrolė.

5. 📌 Tėviškos (arba motiniškos) energijos atmetimas.
Kai vienas iš tėvų atstumiamas, nuvertinamas arba atmetamas (pvz., „tėvas mus metė – jis nereikalingas“). To pasekmė – iškreiptas priėmimas (arba davimas), sunkumai su pagalbos gavimu, pinigais, ribomis arba priešingai – su švelnumu, priėmimu, jausmų išreiškimu.

6. 📌Programa „Negyventi“ / „Neturėti“.
Čia gimdymo praradimai, persileidimai, motinos / tėvo mirtis – sukuria nematomą lojalumą: „Aš neturiu teisės būti“.

Nuo ko galima pradėti, jei suprantate, kad imti-duoti balansas yra sutrikęs (o jis yra mažiau ar daugiau sutrikęs beveik pas visus žmonės)?
Žemiau pateiksiu 10 paprastų praktinių žingsnių, padedančių išlaikyti balansą tarp ėmimo ir gavimo.

1. Pradėkite dėkoti už mažus dalykus.
Ryte garsiai pasakykite: „Ačiū už…“ – Už savo kūną, miegą, orą. Priėmimas prasideda nuo pripažinimo to, ką jau gaunate.

2. Suteikite sau leidimą prašyti.
Šiandien pabandykite paprašyti ko nors paprasto: pagalbos, patarimo, apkabinimo. Ne iš poreikio, bet iš noro palaikyti / atkurti šį ryšį.

3. Veskite dienoraštį „ką šiandien daviau / gavau“.
Tai padės jums pamatyti, kur per daug duodate, o kur per mažai gaunate.

4. Padarykite ką nors nesavanaudiško.
Pavyzdžiui: parašykite šiltą žinutę draugui, paaukokite 20 EUR labdarai, padovanokite knygą be jokios priežasties. Tai yra „grynasis davimas“, kuris užkuria altruizmo resurso varikliuką, jei praktikuosite tai nuosekliai.

5. Kartą į mėnesį organizuokite sau „gavimo“ dieną.
Šią dieną – neatsisakykite pagalbos, komplimentų, paramos. Tiesiog priimkite ir dėkingai nusišypsokite.

6. Atlyginkite skolas.
Nebūtinai pinigais: jei jaučiate, kad esate „skolingi“ – pasikalbėkite, pasakykite tiesą, atleiskite save arba padėkokite taip, kaip suprantate. Tai išlaisvina.

7. Praktikuokite širdies kūno pojūčius.
Padėkite ranką ant krūtinės, giliai kvėpuokite. Pajuskite, kad esate verti meilės už nieką. Be jokių nuopelnų. Pasaulis – gausus ir jums tereikia pasiekti gausios savęs versijos ir kaip įmanoma ilgai bei reguliariai laikyti tai savo fokuse.

8. Nustatykite 3 „negaliu“, kurie neleidžia jums imti.
Pavyzdžiui: 1. „Man nejauku priimti“, 2. „Turiu susitvarkyti pats“, 3. „Prašyti yra silpnumas“.
Tai – programos, kurios gali būti perrašytos. Pabandykite per sąmoningumą perrašykite juos į teigiamas formules ir kartokite jas kaip mantras, medituokite į jas kiekvieną dieną.

9. Supraskite savo giminės / šeimos programas.
Pavyzdžiui, jūsų šeimoje moterys visada viską tempia ant savęs. Taip darė jūsų mama, jos mama, ir jūsų močiūtės mama. Tai scenarijus, todėl svarbu suprasti, tai ne jūs – tai sukurtas giminės linijos paternas. Jūs galite pasirinkti kitaip – tai jūsų rankose.

10. Kiekvieną dieną praktikuokite įžeminimo praktiką – mintyse įsivaizduokite kaip iš kojų auga šaknys ir pasiekia motinos Žemės centrą ir ten prisijungia prie jos branduolio. Geriausia tai atlikti stovint basomis ant žemės / žolės, bet nebūtina. Pabūkite tokioje būsenoje kuo ilgiau.

Na, ir pabaigai, siūlau jums atlikti mini tekstą, kuris padės geriau suprasti save ir kur galimai nuteka energija analizuojant tai per „imti-duoti“ balanso prizmę:

1. Davimo bloko diagnostika (kai nukrypimas link savęs aukojimo) – žymėkie atsakymus „taip“ arba „ne“ prie kiekvieno teiginio:

– Man sunku pasakyti „ne“, net kai esu pavargusi.
– Jaučiuosi kaltas, jei negaliu kam nors padėti.
– Dažnai padedu net tada, kai manęs neprašo.
– Jaučiuosi reikalingas, kai padedu kitiems.
– Dažnai būnu nusivylęs po bendravimo, pagalbos, darbo.

2. Ėmimo bloko diagnostika (nukrypimas tiek uždarumo arba vartojiškumo) – atsakykite „taip“ arba „ne“ prie kiekvieno teiginio:

– Man sunku priimti pagalbą be įsipareigojimo jausmo
– Prašyti yra silpnybė, geriau tai padaryti pačiam.
– Jaučiuosi nepatogiai, kai man ką nors duoda.
– Dažnai jaučiuosi nenusipelnęs to, ką gaunu.
– Man gėda priimti pinigus, dovanas, rūpestį.

3. Kūno ir pojūčių diagnostika – atsakykite „taip“ arba „ne“ prie kiekvieno teiginio:

– Dažnai jaučiu sunkumą krūtinėje, pečiuose, nugaroje.
– Sunku atsipalaiduoti arba jausti gyvenimo džiaugsmą.
– Jaučiu nuoskaudą, kai duodu, bet nieko negaunu mainais.
– Man sunku pasitikėti ir atsiverti.
– Dažnai renkuosi „tylėti“ ir būti kantrus, kad neįžeisčiau kito žmogaus.

Testo rezultatai:
Atsakymų „taip“ vyravimas 1 bloke (3 ir daugiau) → polinkis į pernelyg didelį pasiaukojimą (aukojimąsi, gelbėjimą).

Atsakymų „taip“ vyravimas 2 bloke (3 ir daugiau) → polinkis į priėmimo blokus (nesugebėjimas prašyti, priimti, baimė būti įpareigotam).

Dominuojantis atsakymų „taip“ 3 bloke → kūno ir emocinis perdegimas, vidinis konfliktas „imti-duoti“, pavyzdžiui, galimai gaunate iš pasaulio resursus, meilę bet negalite sau leisti naudotis šiuo resursu.

Subalansuoti atsakymai / dauguma „ne“ → greičiausiai esate sąmoningo balansavimo procese arba jau mokate jausti ribas bei jausti harmoniją santykiuose su kitais žmonėmis ir pasauliu.

Kas toliau?
1. Atkreipkite dėmesį, kurioje vietoje atradote disbalansą, kurioje vietoje jis yra didesnis (imti ar duoti, ar visur?) ir pradėkite nuo tos vietos.
2. Pasirinkite praktiką: kūnišką, energetinę, metafizinę – priklausomai nuo gylio, efektyvumo ir vidinio noro dirbti su šiuo mazgu.
3. Stebėkite ne tik elgesį, bet ir jausmus „imti-duoti“ mainų metu: lengvumas ar įtampa, o gal baimė? Analizuokite savo jausmus bei reakcijas.
4. Įveskite tokias praktikas kaip dėkingumas, sąmoningas „ne“, širdies čakros meditacijas, dosnumas be išsekimo, ir kt.

Testo rezultatas – tai kvietimas į sąmoningumą. Pusiausvyrą galima atkurti švelniai (savo ritmu) tyrinėjant šaknines disbalanso priežastis per kūną, psichiką, giminės programas, sielą.

Ir atminkite, pusiausvyra – tai nėra griežta lygybė. Tai „srautinis” energijų šokis. Šiandien duodi – rytoj gauni. Svarbiausia, kad srautas neužstrigtų. Ir kad kiekvienas žingsnis būtų žengiamas iš meilės, o ne iš baimės. Esi vertas gauti. Ir turi teisę duoti. Esi šio srauto centre!

✨ O jei ne, tuomet kviečiu neatidelioti ir kažką keisti, nes nuo to priklauso viskas – gyvenimo kokybė, sveikata, finansai, santykiai.
Ženkite transformacijos keliu ir registruokitės į metafizinį seansą, pradėkite darbą su imti-duoti pusiausvyros atkurimu nuo pagrindų.

Dėl metafizinio seanso rašykite man čia arba info@healing.lt