Neapykanta tėvams ir ne tik.

Daugelis moterų žino, kad jei vyras blogai atsiliepia apie savo buvusią žmoną ar draugę, verčiau laikytis tokio vyro atokiau. Galvojate, prie ko čia tėvai ir buvę partneriai ar sutuoktiniai? O gi todėl, kad tas pats galioja ir tėvų tematikoje. Mielos moterys, jei kartais susipažinote su vyru, kuris peikia savo motiną arba tėvą, būkite su juo ypač atsargios. Tai galioja tiek kalbant apie vyrus, tiek apie moteris. Vyrukai, patikėkite, su tokia drauge jūsų nieko gero nelaukia, o juo labiau su tokia žmona.

Tačiau labai daug žmonių, nors ir girdėjo, tačiau nesupranta šios taisyklės ir nesuriša šių teiginių. Kai kurios moterys net apsidžiaugia, išgirdusios, kaip vyras peikia ir negražiai kalba apie savo buvusiąją. “Kaip gerai, kad toji buvo kvaila, negraži ar neišmanėlė, vadinasi, jis sugebės įvertinti tokią saulutę kaip aš” – galvoja moterys. Jos mano, kad tokiu atveju jis niekada negrįš atgal pas buvusią meilę ir apskritai brangins ją ir nešios ant rankų. Tačiau realybėje viskas būna kiek kitaip. Visi epitetai, kuriais vyras apdovanoja buvusiąją, labai greitai bus priskirti naujajai gyvenimo draugei. Ir tai yra ne liaudiškas priesakas, o dėsnis, apie kurį papasakosiu toliau.

Vyrai, manantys, kad jei jų būsima nuotaka nekenčia savo tėvų, tai ji beveik našlaitė, o liaudės išmintis gi juokauja, kad reikia vesti našlaitę, jei nenori susipykti su uošve. Našlaitis – tai žmogus, kuris neturi į ką atsiremti, todėl, anot ciniško folkloro, bus visada dėkingas (nors taip yra nebūtinai). Tėvų nekentėjas yra visai kas kita. Tai ne tas, kuris neturi į ką atsiremti, o tas, kuris nekenčia tų, kurie negali ar nenori būti jam tinkama atrama. Įsivaizduokite, kas laukia jos vyro?

Kodėl ši paprasta taisyklė taip gerai veikia?

Tai kyla iš to, kad pagrindinė bet kokio žmogaus asmenybės konstrukcija yra „Aš ir Kitas”, ir kad ir kokie įvairūs būtų visi „kiti”, jie visada turi panašumų, o „Aš” požiūris į juos visada turi bendrą tendenciją. Niekaip negali būti, kad žmogus, kuris ko nors nekenčia (juo labiau mylimo žmogaus: tėvų ar žmogaus, kuris buvo jo žmona), galėtų pagarbiai elgtis su kitais. Kol toks žmogus laiko jus savo „aš” dalimi, jis gali elgtis su jumis aistringai, su meile, bet vos tik pastebės, kad nenorite paklusti jo interesams, sulauksite neapykantos, ir neapykanta tuo didesnė, kuo stipresnė buvo „meilė”.

Žmonės, kurie nekenčia savo artimųjų, akivaizdžiai neturi pagarbos funkcijos, šis funkcinis asmenybės “raumuo” pas juos tiesiog nėra susiformavęs, nes pagarba – tai gebėjimas atskirti ribas, pripažinti kitą žmogų kaip atskirą būtybę ir kartu išlaikyti palankumą jam. Žmogus, kuris moka gerbti, niekam nekenčia, nejaučia nuoskaudos, pavydo, skausmingų emocijų, nes visos šios neigiamos emocijos reikalauja didelių energijos sąnaudų. Jei žmogus moka atskirti savo ribas, jis gali apsieiti be užsitęsusių neigiamų emocijų. Tačiau jei jis nežino, kaip atskirti savo ribas, jam nelieka nieko kito, kaip tik pykti ir nekęsti. Toks žmogus pažįsta tik dvi būsenas: Jis=Aš ir tada jis aistringai myli, „atiduoda save” arba bando absorbuoti, susilieti su kitu žmogumi, arba Jis=Kitas, tai yra priešas, pavojinga būtybė, geriausiu atveju reikalaujanti atsargumo, bet jei ši priešiška būtybė yra šalia (buvęs sutuoktinis, tėvai), tuomet ji dvigubai pavojingesnė ir geriau ją sunaikinti. Štai kodėl su žmonėmis, kurie jaučia neapykantą ir nuoskaudas buvusiems sutuoktiniams ar tėvams, geriau laikytis per atstumą, prie jų nesiartinti. Kol esi jiems svetimas, jie gali būti karingai nusiteikę prieš tave, bet iš esmės beveik tau abejingi, gali net imituoti mandagumą; bet kai tampi jiems artimas, galimos tik dvi būsenos: „mano pusė” arba „išdavikas”. Kitų tarpinių variantų nėra.

Dar kartą. Kuo grindžiama pagarba ir palankus elgesys su žmonėmis? Dviem dalykais. Pirma, “Aš” moka atskirti ribas, t. y. pripažįsta, kad kitas žmogus jam niekaip nepavaldus, jis jo nekontroliuoja, jis yra savarankiškas, turi atskirą valią ir požiūrį į pasaulį. Antra, “Aš” tokio atskiro asmens nebijo, jo nesmerkia, nelaiko priešu, gali su juo elgtis palankiai ir nesitikėti puolimo, žvelgti iš šalies ir džiaugtis jo atskiru egzistavimu. Žmonės, nemokantys gerbti kitų, nesugeba elgtis su nepažįstamuoju kaip su potencialiu draugu. Draugas jiems yra tas, kuris priklauso artimam savojo “Aš” ratui, kuris yra jų pačių dalis. Visi kiti jiems yra priešai arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad tokiam žmogui egzistuoja tik “geras Aš” ir “blogas Ne-Aš”. Savaime suprantama, kad tas, kuris buvo “Aš rato” dalis (tėvas, žmona), o paskui jį paliko, tampa svarbiausiu priešu, nes su savimi išsineša daug asmeninių dalykų, t. y. žmogus jam yra ypač pažeidžiamas ir atviras. Jis tiesiogine prasme Mane apiplėšė ir sužlugdė.

Ar įmanoma amžinai išlikti tokio žmogaus rate? Tai yra niekada netapti išdaviku, priešu, visada mėgautis jo meile? Teoriškai tai įmanoma, bet tam reikia ypatingo elgesio. Kad žmogus, kurio meilė susijusi su pasisavinimu, visada jus „mylėtų”, turite niekada konfrontuoti “savojo Aš” su “jo Aš”, niekada nesukelti konflikto. Turite atitikti jo lūkesčius, o tokio žmogaus lūkesčiai yra labai prieštaringi ir beveik visada slegiantys. Dėl to, kad jo asmenybė nėra subrendusi (infantili), toks žmogus turi daug neurotinių kompleksų, sudėtingų santykių su savimi, fobijų ir bendro neigiamumo, ir visa tai jis dažnu atveju išlieja ant „sielos draugo”.

Norint išlikti tokio žmogaus gyvenime, kitas žmogus turės būti meilės statinė be dugno, o į šią statinę kaprizingas despotas kartkartėmis spjaudys, kad įsitikintų, jog tai jo, o ne kieno nors kito statinė (nes jei tai kieno nors kito statinė, ji turi būti sunaikinta). Ar “statinė” sulauks padėkos? Žinoma, ne. Norėdamas kam nors padėkoti už meilę, žmogus turi sugebėti atskirti ribas ir jausti, kad kitas yra atskira asmenybė, o jo meilė yra geros valios aktas, brangi dovana. Tačiau jei jūs esate jo nuosavybė, jūsų meilė jam priklauso tokia, kokia yra. O atsisakydami meilės, jūs atimate jo daiktą. Todėl niekada nesulauksite jokio dėkingumo, turėsite tenkintis laime tiesiog būti jo draugyjoje.

Visa tai daugeliui suprantama, kai kalbama apie despotizmą santuokoje ir pagarbos sutuoktiniui stoką, bet mažai suprantama, kai kalbama apie tėvus. Argi tėvai neturi pareigos maitinti vaiką savimi fizine ir emocine prasme? Žinoma, privalo. Tačiau kalbama ne apie vaiko asmenybę, o apie vaiko kūną. Žinoma, asmenybė neatskiriama nuo kūno, tačiau ji formuojasi kūne palaipsniui vaikui augant, ir būtent su vaiko asmenybe tėvai turėtų stengtis elgtis pagarbiai. Žinoma, daugumai tėvų tai nelabai sekasi, tačiau tai neturėtų trukdyti su užaugusiu vaiku elgtis pagarbiai. Ar suprantate šią formulę?

Tėvai gali būti infantilūs, laikyti vaiką savo dalimi, aistringai jį dievinti arba aistringai jo nekęsti už išdavystę (kaip daro visi infantilūs žmonės), o vaikas gali būti suaugęs ir pagarbiai elgtis su tėvais, t. y. matyti juos kaip asmenybes ir žvelgti į juos palankiai. Palankiai nereiškia paklusti jiems ir vykdyti jų užgaidas. Priešingai, neįmanoma elgtis pagarbiai ir palankiai, ir kartu jaustis bejėgiu daiktu. Tai tiesiogiai priešingi procesai. Būti pagarbiam ir palankiam reiškia linkėti žmonėms gero ir suprasti jų suverenumą, jų atskirumą. Ir todėl šis gebėjimas nepriklauso nuo to, kaip elgiamasi su tėvais. Jis visai nepriklauso nuo to, kaip su jumis elgiamasi. Jis priklauso tik nuo jūsų brandos lygio ir gebėjimo jausti savo subjektyvumą.

Visapusiškas savęs kaip subjekto suvokimas reiškia, kad subjektais laikome ir kitus žmones. Nėra vieno be kito. Netiesa, kad žmogus gali matyti save kaip subjektą, o kitus žmones – kaip objektus. Taip nebūna. Žmogus, kuris mato kitus kaip savo dalis ir įrankius, iki galo nesuvokia savo subjektyvumo, nejaučia ribų, nesupranta, kur jis baigiasi ir kur prasideda, kur yra jo kontrolės laukas, kur yra jo “Aš”. Toks žmogus gali būti egocentriškas, ir dažniausiai toks yra, tačiau egocentrizmas ir subjektyvumas yra ne tik nelygiavertės, bet ir nesuderinamos sąvokos. Egocentriškas žmogus visą pasaulį laiko savimi, sąmoningą subjektyvumą turintis žmogus suvokia ribas tarp savęs ir pasaulio. Jei egocentrikas staiga suvoks ribas, jis bus priverstas arba nustoti būti egocentriku ir pradėti keistis su šiuo pasauliu, arba uždus ir mirs savo ribų uždarume, nustodamas naudotis pasauliu kaip paklusniu maitinančios motinos kūnu.

Paprastas pavyzdys – kažkieno šaldytuvas. Kol žmogus laiko šaldytuvą savu, jis ramiai ima iš jo maistą ir nesigėdija, bet jei supranta, kad šaldytuvas pilna to žodžio prasme priklauso kažkam kitam, jis bus priverstas arba badauti, arba pradėti siūlyti šaldytuvo savininkui ką nors mainais. Štai kodėl nėra egocentrikų, turinčių subjektyvumo ribas. Vienas iš jų išskiria kitą.

Kuo pavojingi žmonės, kurie piktinasi savo tėvais? Ką daryti, jei jų tėvai iš tiesų yra žiaurūs savanaudžiai? Žinoma, taip gali būti ir dažnai būna. Tačiau joks tėvų elgesys negali sukelti nuolatinio pasipiktinimo jais (galbūt situacinė emocija, bet ne nuolatinis jausmas) ir juo labiau neapykantos jiems, jie puikiai supranta, kad tėvai yra jų dalis. Jie supranta, kad jie yra kiti žmonės, ne tėvai nėra jų tarnai, nėra jų kūno organai ar  placenta, turinti juos maitinti. Jie gali analizuoti tėvų neteisingus veiksmus, bet neigiamo poveikio nebus. Šį dalyką labai sunku suprasti tiems, kurie neturi ribų sąvokos, tačiau jis akivaizdus visiems, kurie jau bent kiek suvokia savo subjektyvumą.

Ar gali žmogus nesidalyti savo ribomis su tėvais, jų nekęsti ir jais piktintis, bet vis tiek gali apibėržti savo ribas bendraudamas su kitais, t. y. gerbti kitus ir elgtis su jais palankiai? Deja, bet ne, tai neįmanoma. Gebėjimas apibrėžti savo ribas yra bendras įgūdis. Kaip žmogus, mokantis kalbėti, nepraranda šio gebėjimo, taip ir žmogus, mokantis apibrėžti ribas, tai daro su visais žmonėmis. Ir tai visai nereiškia, kad reikia laikytis atstumo. Priešingai. Tai reiškia pasiekti bet kokį reikiamą artumo laipsnį, net visišką susiliejimą tam tikromis akimirkomis, tačiau neigiamo ir nepageidaujamo kontakto atveju greitai ir ramiai sugrįžti į savo ribų kontūrą.

Kodėl tokie žmonės niekada nepatiria neapykantos ir stipraus pasipiktinimo? Tokios emocijos labai eikvoja energiją, yra destruktyvios, stresogeninės. Organizmas šių emocijų atsikratytų pats, be jokio žmogaus žinios, jei jo asmenybėje būtų tam skirtas įrankis. Tačiau jei asmenybė yra tokioje brandos stadijoje, kad moka tik jungtis, susilieti ir nekęsti, organizmas pereina prie neapykantos, jei susijungimas yra pavojingas. Tai reiškia, kad aptikusios artimojo žalą, smegenys pradeda jo nekęsti, kad užkirstų kelią tolesniam susiliejimui ir naudojimui. Atkreipkite dėmesį, neapykantą jaučiantys žmonės (kad ir ką jie nekestų) visada sako, kad neapykanta jiems yra vienintelė gynybos priemonė – tai gynybos mechanizmas. Jei jie turėtų geresnę gynybos priemonę, jie nesukeltų sau neapykantos streso.

Tačiau jie dar nežino, kad geriausia gynyba – subjektyvumas ir asmeninės ribos. Jei šis mechanizmas yra integruotas, toliau jau įmanomas palankus požiūris į visus žmones. Tai energetiškai patogiausia, ekonomiškiausia ir produktyviausia būsena. Išmokęs gyventi tokioje būsenoje, žmogus niekada nekeis jos į kitą, kaip retas kuris iškeistų patogų, didelį, gerai vėdinamą ir šviesų būstą į nedidelį dvokiantį ir mažą kambariuką.

Todėl jei išgirsite žmogų ką nors keikiantį (ir tai nėra laikinas afektas dėl pervargimo ar kokio nors konflikto, o stabili pasaulėžiūra) ir ypač savo artimus žmones (buvusius draugus, žmonas, vyrus ir juo labiau tėvus ar vaikus), galite būti tikri, kad turite reikalą su žmogumi, kuris dar nėra išsiugdęs subjektyvumo ribų. Toks asmuo turi potencialią galimybę suagti ir tapti brandžia asmenybe, tačiau kol tai įvyks, būkite atsargūs bendraudami su juo, tarsi turėtumėte reikalų su asmeniu, kuris bet kurią akimirką gali pradėti laikyti jus nuožmiu priešu arba savo asmenine nuosavybe.

 tėvai t