Pirmoji moters iniciacija: iš Selenės į Dianą

Moters iniciaciją į Dianą

Psichoanalizės požiūriu, moterų iniciacija yra veidrodinis vyriškos iniciacijos atspindys. Vyras turi nugalėti tėvą, kad įgytų prieigą prie motinos figūros, o moteris turi nugalėti motiną, kad įgytų prieigą prie tėvo figūros.

Moterų iniciaciją geriausiai apibūdina mitas apie tai, kaip Hadas pagrobė Korą (Persefonę), o jos motina Demetra ją išgelbėjo. Mitas baigiasi tuo, kad Demetra ir Hadas susitaikė ir susitarė, kad trečdalį metų Kora praleis su vyru, o du trečdalius – su motina. Panagrinėkite, ką tai galėtų reikšti siūlomos temos kontekste?

Vyriška figūra heteroseksualiai moteriai reiškia prieigą prie jos energijos (spontaniškumo). Vyrams, priešingai, energija turi moterišką veidą. Hadas šiame mite Korai reiškia energiją. Mergaitę Korą suviliojo Hadas ir nutempė ją į požeminį pasaulį. Motina puolė ieškoti dukters. Motinos figūra šiame mite simbolizuoja įstatymus ir taisykles, pareigą, tėvų figūrą, valią (paprastai tariant, karalių). Selenė (infantili Koros hipostazė) renkasi spontaniškumą, malonumą, seksą, aistrą, laisvę ir ji nenori grįžti pas motiną. Jaunoji Selenė visada konfliktuoja su Hekate, su motinystės principu, ir jei ji visiškai pasiduos Hekatei, ji neteks energijos. Taigi jei jaunystėje turėjote mažiau energijos nei dabar, gali būti, kad jus pernelyg dusino Hekatė ir galimai net niekada nebuvote visaverte Selene. Selenės pasirinkimas tarp Hekatės/Demetros (vidinės motinos figūros) ir Hado (vyriškos figūros) – visada bus Hado naudai, spontaniškumo ir sekso naudai. Tame ir yra visa Selenė.

Tačiau, jei jaunoji mergina yra rimta, liūdna, paklusni, nerami, nuolaidi – tai reiškia, kad ji pasirinko Hekatę / Demetrą, ji yra jos valdžioje. Ji niekada nebus Selene, galbūt ji iškart tamps Kalista. Arba net gali pasirinkti Dafnės vaidmenį.

Kuo skiriasi Dafnė nuo Kalistos?
(p.s. kas tai per figūros graikų mitologijoje, skaitykite straipsnio pabaigoje).

Dafnė pilnai nugalėjo savo vidinės moters energiją, savo spontaniškumą, uždusino jį ir mano, kad tai yra jos jėga, jos valia, jos proto triumfas.

O Kalista – sėdėjo ir liejo ašaras, kol Demetra ją išgelbėjo. Ir dabar ji toliau slepiasi nuo vyrų ir kiekviename gyvenimo partneryje ieško tėvų figūros. Ir dar ji labai bijo chaoso savyje ir stengiasi jį išvaryti. Ji dažnai būna labai religinga ir meldžiasi dangiškajai tėvų figūrai, kad ją išgelbėtų ir apsaugotų nuo “demonų”. Dafnė gi pati šį demoną susuko ir pakabino. Gaila tik, kad ji nesuprato, jog tai ne demonas, o energija, kuri jai buvo naudinga ir svarbi.

Bet čia kalbame apie Dafnę ir Kalistą Selenės (jaunos merginos) amžiuje, tai jaunos moterys. O kaip atrodo moteris, kuri jaunystėje buvo normali Selenė, gana spontaniška, įsimylėjusi ir gyva, o paskui pasuko Dafnės ar Kalistos keliu?

Suagusi Dafnė beveik “išplaukia” iš Koros, kuri įsižeidė ir supyko dėl Hado. Dafnė – apimta apmaudu, nuoskaudomis ar nusivylimu. Ji (sąmoningai arba pasąmoningai) uždarė savo kanalus tiek seksui, tiek meilei, ir kitiems vyriškos lyties atstovams, atsijungdama nuo tų išteklių, kurie, jos manymu, paverčia ją „pašaru”. Kartais ji atsijungia ir nuo draugystės (nes mano, kad ja naudojamasi), ir nuo šeimos (jie “siurbia” mano kraują), ir nuo savo įvaizdžio (netinka primetami standartai), ir nuo mokymosi (pati sau yra mokytoja). Dafnės nusivylimas (ir apskritai bet koks nusivylimas) visada kyla iš to, kad ji negavo to, ko norėjo, bet investavo, kaip jai atrodo, daug. Taigi nuo šiol ji nusprendė investuoti mažiau, ir pradėjo gauti mažiau grąžos, toliau pradėjo investuoti dar mažiau, gavo dar mažiau ir taip pamažu prarado susidomėjimą meile, seksu, o kartais ir draugyste, šeima bei įvaizdžiu.

Toliau, nusivylęs pagrinidiniais resursais asmuo beveik visada pradeda propaguoti šių išteklių atsisakymą, agituodamas pažįstamus ir nepažįstamus žmones, kuriuos gali pasiekti. Taip yra todėl, kad frustruoti resursai sukelia asmeniui skausmingą jausmą kiekvieną kartą, kai juos bandoma prijungti. O tokie bandymai karts nuo karto nutinka, juk meilės ir santykių tema niekur nedinsta iš eterio, kiti žmonės kalba apie tai kalba, frustravęs žmogus mato užuominas bei vaizdus apie dviejų žmonių santykius, žiūri filmus apie draugystę, bendrauja su draugais ir šeimos nariais, ir tokiai atvejais jo frustruoti resursai tiesiog niežti ir skauda. Jis jaučiasi sudirgęs ir tokią būseną dažnai vadina taip: „Mane spaudžia iš visų pusių”. Šie žmonės iš tiesų yra labai giliai įskaudinti ir jiems iš tiesų skauda – jie nemeluoja. Tačiau kovai su šiuo jausmu jie renkasi gynybinę agresiją, jie griebiasi kontr-propagandos.

O kaip iš Selenės gimsta suagusi Kalista? Beveik taip pat, kaip ir Dafnė. Skirtumas tik tas, kad Kalista nebuvo įskaudinta Hado, ji jo bijojo. Ji ėmė jausti, kad Hadas nori ją suvalgyti, praryti, atimti iš jos visą energiją, ir ėmė slėptis iš baimės. Hadas yra sekso ir aistros, bet kokių stiprių jausmų ir emocijų, malonumo ir spontaniškumo simbolis. Kalistė nebegali sau leisti būti naiviai ir patikliai, ji žino, kad kūniška meilė veda į skausmą, o seksas be meilės virsta purvu. Jos nebedomina emocijos, ji turi gyventi ne dėl tuščio džiaugsmo, o dėl sąžinės. Todėl jei Dafnė sužavi “demoną”, Kalista nešioja nuo jo apsaugančius amuletus. Tačiau kartais amuletų ir nereikia, visos aistros išblėsta savaime vien nuo suvokimo, kokios jos yra eikvojančios energiją ir šiaip pavojingos.

Ką jaučia Kalista, kai aplinkiniai primena apie jos frustraciją meilės resurse (o be spontaniškumo energijos dauguma resursų būna paveikti skirtingo lygio frustracija)? Ji jaučia užuojautą šiems nelaimėliams. Ji jaučia jiems gailestį. Tačiau kartais ji gali žavėtis aistra degančiais žmonėmis, pavydėti jų energijos, bet tuoj pat pagalvoti, kad negalima švaistyti savo energijos tokioms nesąmonėms, ją reikia eikvoti gėriui. Kalista tiesiog nesuvokia, kad energijos negalima eikvoti racionaliai, kad tai panašu į bandymą kūrybinį procesą paversti racionaliu, nes nuo proto galios ima nykti spontaniškumas. Jai atrodo, kad ji turi mažai energijos, nes neteisingai paskirsto savo jėgas, arba artimieji iš jos atima daug energetinių resursų, arba gamta jai daug neduoda. Ji nesuvokia, kad energijai reikia jausmų, susidomėjimo ir laisvės, o pareigų ir apdairumo našta energiją išsausina. Ji galvoja, kad energiją galima paskirstyti ir išleisti naudojantis apskaitos programomis. Iš tikrųjų ji tiesiog per daug bijo, kad ją suvalgys Hadas, o tai reiškia, kad ji negaus jokios energijos, niekam. Nes vienintelis būdas, kaip ji gali gauti energijos, yra iš jo. Ji taip pat smerkia Hadą ir mano, kad jis yra ydingas. Taigi ji yra moralistė, o moralistai visada turi labai mažai energijos.

O kaip gi Diana? Kaip jai pavyko nesusipykti su savo Hadu ir praeiti iniciaciją? O gi šitaip. Jaunoji Selenė visą laiką gyveno su Hadu, slėpėsi nuo griežtos motinos, kartais paskambindavo jai iš nežinomo numerio ir sakydavo: „Viskas gerai, mama, man viskas gerai”. Kitaip tariant, Selenė gyveno tik tuo, kas jai buvo įdomu, malonu ir visada rinkosi gyvenimo malonumus, o mintis apie pareigą, apie atsakomybę, apie ateitį ji tramdė. Kartais ji paklusdavo motinai, bet visada prisimindavo, kad tai buvo priverstinis elgesys, o ne jos valia ir vidinis noras.

Kad mergaitė taptų suaugusia moterimi, ji turi rasti kompromisą tarp sąmonės ir pasąmonės, tarp naudingo ir malonaus, tarp vidinio vyro (karaliaus) ir vidinės moters (karalienės) aspektų (tik šiame mite karaliaus figūrą simbolizuoja Demetra, o karalienės (spontaniškumo) – Hadas).

Du trečdaliai gyvenimo turėtų būti skirti naudingiems dalykams, o trečdalis – maloniems. Tik svarbu suprasti, kad naudingais gali būti ir malonūs dalykai. Todėl trečdalis turėtų būti skiriamas maloniems dalykams, kurie neatrodo tokie naudingi.

Kad Persefonė (suaugusi Kora, t. y. Diana) jo nepamirštų, Hadas davė jai suvalgyti granato sėklytę. Šis simbolis reiškė jų santuokos neišardomumą, jos ištikimybę ir atsidavimą jam. Galbūt vienintelis būdas išsaugoti spontaniškumą brandžiame amžiuje, jei resursai dar nepakankamai išeikvoti, yra tiesiog prisiminti jo svarbą, tiesiog leisti sau malonumus, be naudos. Nes jei atvirkšiai, jei žmonės pradeda per daug taupyti ir racionalizuoti, nesuprasdami, kad malonumas – tai ne tuštybė, nebeprasmis laiko švaistymas, o energijos atsargų papildymas, tokiu būdu jie žudo savo energiją. Bent trečdalį viso laiko reikėtų skirti tam, kas tiesiog malonu ir labai įdomu, net jei iš to nėra jokios naudos. Ir taip, malonumo reikėtų ieškoti jausmų pasaulyje, nes Hadas simbolizuoja emocijas ir pojūčius.

Iniciacija į Dianą nutinka tuomet, kai Hadas taip susitaiko su Demetra, kad pradeda ją lankyti, o Demetra aplanko savo dukterį jos vyro namuose.

Ir taip gali nutikti tik tada, kai asmenybė nuolat užsiima savo vidiniais ir išoriniais resursais, augina ir palaiko juos, tuomet beveik visą laiką nauda ima derėti su malonumu. Kaip pasekmė – vis mažiau ir mažiau problemų žmogui kyla dėl spontaniškumo, spontaniškumas pilnai įsijungia Ego branduolyje ir kartu su kitaip Ego struktūros dalimis veikia kaip tobulas mechanizmas.

Kelyje į Dianą labai lengva tapti Dafne arba Kalista, jei pradėsite peikti save dėl malonumų ir stengsitės visada leisti laiką tik su nauda arba jei pradėsite bijoti ydingų aistrų ir jų vengti. Kuo didesnė panieka ir nepagarba Hadui, tuo didesnė tikimybė tapti Dafne arba Kalista, o kartais ir abiejų jų hibridu.

Apskritai tiek Dafnė, tiek Kalistė labai linkusios į moralizmą, į būseną kuri vadinasi “aš nešioju tik baltą paltą, esu tokia šventa, nekalta, balta”. O Hadas yra požemių pasaulio karalius, ir daug kas, kas su juo siejama, paprastai turi ydingumo atspalvį. Trečdalis „blogio” visame „gėryje” dažnai padeda šiam „gėriui” atsinaujinti ir suaktyvėti. Žmonės, kurie pradeda manyti, kad žino, kas yra gera ir bloga, kurie kategoriškai vertina kitus (ir save), skirsto pasaulį į juodą ir baltą, skuba klijuoti etiketes, mąsto kategorijomis ir šablonais, neatsižvelgdami į kontekstą, ir tokiu būdu praranda energiją. Taip gan greitai gali išnykti spontaniškumo upė.

Dianos pasaulis vis dar yra juodai baltas, o Hekatės pasaulis (po antrosios iniciacijos) – spalvotas, ji neturi gėrio ir blogio sampratos, bet tai yra gan aukštas sąmonės lygis. Dianos matymas – kad viskas pasaulyje yra reliatyvu, kad blogis tėra požiūrio kampas, į jį galima pažvelgti kitaip ir pamatyti jo prasmę (kad ir kaip tai keistai kažkam gali skambėti). Vadinasi, Dianos mąstymas platesnis nei Dafnės ir Kalistos, todėl jame ženkliai daugiau energijos.

Be simpatijos Hadui ir jo šešėlių pasauliui moteris negali tapti Diana. Moteris, kuri yra prietaringa, vadovaujasi sąlyginiais principais ir dogmomis, niekada netaps Diana. Neturėdama pakankamo lankstumo, ji neturės nei normalios savigarbos, nei gero vidinio kontrolės lokuso (t.y. atsakomybės už savo gyvenimą). Nepriklausoma savigarba gali būti tik tada, kai yra daug vertinimo kriterijų, o jei jie vertinimas vyksta šabloniškas , savigarba yra priklausoma. O teisingas vidinis kontrolės lokusas gali būti tada, kai nėra visiems vienodų taisyklių idėjos, kai leidžiama manyti, kad kiti žmonės, tai atskiros nuo tavęs Visatos ir jie turi tokią pat laisvę turėti teisę į savo idėjas, į  savo gyvenimus ir pasirinkimus, kaip ir tu. Kiti žmonės mums nieko neskolingi, jie gyvena savo gyvenimus, vadovaujantis savo požiūri, todėl tikėtis, kad jie išspręs mūsų gyvenimo problemas – naivu ir infantilu. Tik mes patys atsakome už savo Visatą ir tik tuo galime remtis. Niekada nevėlu gerai sureguliuoti ir sustyguoti savo vidinį kontrolės lokusas – tai pirmas žingsnis, kuris padės nutiesti kelią į savo iniciaciją bei tolimesnę asmenybės evoliuciją.

Šiek tiek sąvokų iš graikų mitologijos:

Hadas (gr. Ἅιδης) – graikų mitologijoje yra mirusiųjų pasaulio dievas, valdantis požemius ir viską, kas yra po žeme. Hadas yra vienas iš pagrindinių dievų, žinomų už jų vaidmenį pasaulio ir mirusiųjų gyvenimo aspektuose, ir kartu su Dzeusu ir Poseidonu sudaro pagrindinę dievų trijulę.

Persefònė (Persephonē), Korà (Korē), Prozerpinà (Proserpina) graikų mitologijoje – derlingumo ir mirusiųjų pasaulio deivė. Dzeuso ir Demetros duktė, Hado žmona. Hadas Dzeusui leidus iš atsivėrusio tarpeklio pagrobė pievoje gėles skinančią Persefonę ir auksiniu vežimu išgabeno į mirusiųjų šalį. Liūdinti Demetra pasiuntė į Žemę sausrą ir badą, todėl Hermis Dzeuso įsakymu turėjo Hado prašyti, kad šis išleistų Persefonę į žemės paviršių. Hadas išleido Persefonę pas motiną, bet davė jai suvalgyti granato sėklelę, kad ji neužmirštų vėlių šalies ir sugrįžtų. Nuo tada Persefonė trečdalį metų turi gyventi pas Hadą, 2 trečdalius – pas motiną. Džiaugdamasi dukterimi Demetra suteikia žemei vaisingumą. Persefonė išmintingai valdo vėlių šalį.

Graikų mitologijoje Kalista arba Kalisto („pati gražiausia“) – Likaono, Arkadijos karaliaus, dukra (arba nimfa). Kalista – Artemidės palydovė, priėmusi skaistybės įžadus. Bet Dzeusas įsimylėjo ją ir, apsimetęs Apolonu, ją suviliojo. Tada Hera, Dzeuso žmona, ją kerštaudama pavertė meška.

Graikų mitologijoje Dafnė (gr. Δάφνη, „lauras“) – driadė, Penėjo, upės dievo dukra.
Apolonas pamatęs Dafnę, medžio nimfą, įsimylėjo, bet ją sužeidė Eroto abejingumo strėlė, ir ji pabėgo išsigandusi Apolono. Apolonas vijosi Dafnę, Penėjo dukterį, kuri jį atstūmė. Apolono aklą meilę sukėlė Eroto strėlė, kuris tai padarė pavydėdamas Apolono meistriškumo valdant lanką. Erotas taip pat tvirtino, kad jį erzino Apolono dainavimas. Dafnė prašė pagalbos savo tėvo, upės dievo Penėjo, ir šis ją pavertė lauro medžiu, kuris Apolonui tapo šventas.

Kas yra kontrolės lokusas – tai psichologinė sąvoka, reiškianti žmogaus sampratoje „dėl ko“ atsitinka koks nors įvykis jo gyvenime ir kas atsakingas už visus gyvenimo nutikimus; skiriami vidinis ir išorinis kontrolės lokusai. Žmonės su vidiniu kontrolės lokusu jaučiasi galintys kontroliuoti ar įtakoti įvykius savo gyvenime, o žmonės su išoriniu kontrolės lokusu įvykus išorinėms aplinkybėms, nesijaučia turintys jiems įtakos. Pastarieji žmonės yra labiau linkę į stresą bei depresiją.